Žemaitė pradėjo rašyti penkiasdešimties. Tai XIX a. baigiantis (pirmasis Žemaitės apsakymas „Rudens vakaras“ išspausdintas 1894-aisiais, autorei priartėjus prie šio amžiaus) buvo ne tik netikėta, bet net ir skandalinga bei įžūlu – ypač todėl, kad ji – moteris, šešių vaikų motina, kaimietė. Ir, to meto požiūriu, per sena „tokiems niekams“… Nepaisant vertinimų ar pašaipų, kurias gabi ir pilna energijos Julija, be abejo, girdėjo, po penkiasdešimties ji nuveikė tiek, kiek kitas ir per gyvenimą nebūtų sugebėjęs.
Dabar penkiasdešimtmečiui pareiškus, kad jis kardinaliai keičia darbą ar gyvenimo būdą, ėmėsi rašyti knygą ar tapyti (kopti į kalnus ar apsigyventi kitame pasaulio krašte tarp nuožmių žvėrių) vienas kitas gal irgi nustebs ar pasipiktins. Tačiau nelabai. Nes tokio amžiaus būdami esame įsisukę į darbų ir gyvenimo sūkurius, dar turime nemažai jėgų. O ir iki „užtarnauto poilsio“ ribos (senatvės?) dar toloka… Tačiau ta riba neišvengiamai priartėja – kas toliau?
Džiaugtis gyvenimu!
Žemaitę paminėjome neatsitiktinai: būtent anksčiau cituotus žodžius apie ją ištarė marijampolietė Eugenija Songailienė, beje, praeityje garsaus krepšininko Dariaus Songailos mama. E. Songailienę pakalbinome po tik ką Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje atidarytos jos kūrybos parodos „Dovana mamai“. Buvo tas gražusis gegužės pradžios metas, kai sveikiname, prisimename mamas, dovanojame joms savo meilę, gėles – o gal ir dailų atviruką su prasmingais žodžiais… Be kitų gražių dalykų, tokius originalius autorinius atvirukus kuria ir dabar eksponuoja ši Marijampolės TAU Dailės technologijų fakulteto studentė.
– Gyvenimas keistas: beveik baigiau du universitetus – vieną per penkerius metus, o štai kito niekaip negaliu užbaigti, nes vis palieka mane antriems metams kurso kartoti, nežinau, kada baigsiu, – šmaikštavo Eugenija Songailienė, kreipdamasi į gausiai susirinkusius bendramokslius ne tik iš šio fakulteto. – Šioje parodėlėje – mano gyvenimo siuviniai, sielos atgaiva. Sako: tokiam darbui reikia kantrybės, gerų akių, o aš sakau, kad svarbiausia – geri akiniai… Sėdžiu nuo ryto iki vakaro, nepamatau, kaip jis ateina – tik įjungtas televizorius primena, kad laikas eina, reikia dirbti. Iki šiol tie mano darbeliai niekur toli nekeliavo, net pati nustebau, kad parodoje atrodo visai kitaip, nei namie – o ten jų daug. Džiaugiuosi, kad mūsų dekanė paskatino, padrąsino…
Trečiojo amžiaus universitetų (TAU) pagrindinis tikslas – skatinti kartų bendradarbiavimą ir mokymąsi visą gyvenimą.
Pirmasis TAU įkurtas 1973 m. Tulūzoje (Prancūzija) Socialinių mokslų universitete. Greitai šie universitetai paplito – jų yra visuose žemynuose.
Lietuvoje pirmasis įkurtas 1995 m. Vilniuje, vėliau pavadintas jo įkūrėjo ir pirmojo vadovo Medardo Čoboto vardu.
Marijampolėje Trečiojo amžiaus universitetas įkurtas 2005 metais, nuo pat pradžios jam vadovauja Ona Sakalauskienė. Šių metų vasario 2 d. pasiekė žinia, kad universitetui suteikta „Erasmus“ akreditacija – tai reiškia, kad organizacija atitinka Europos Komisijos keliamus standartus ir suteikia platesnes galimybes veiklai.
Bibliotekoje eksponuojama tik dalelė to, ką ši moteris yra savo rankomis ir menine nuojauta sukūrusi. Sako, ir mezgė, ir papuošalus kūrė, ir siuvinėjo – visi namai papuošti. Dabar ne vieno dėmesį traukia simegrafijos (siūlų grafikos, siuvinėjimo ant popieriaus) technika atlikti darbai. Kitose šalyse ši technika žinoma jau ne vieną šimtmetį, pas mus – pastaruoju metu. Tarsi ir nesudėtinga išbadžius skylutes popieriuje siuvinėti ornamentus, bet yra daugybė būdų, kaip dirbant sudėtingiau pasiekti tikrai stulbinamų rezultatų. „Juose slypi paslaptis“, – sakoma apie tokius darbus. Paslaptis tiems, kas nėra prie tokių dalykų prisilietęs. O kai jau prisilieti, tai „išsipainioti“ tikrai sunku: mintis veja mintį, idėja – idėją…
Norėsi, ieškosi – ir surasi
Eugenija Songailienė įsitikinusi, kad dėl to, jog „neranda kur save padėti“, žmogus neretai pats kaltas, nes senjorams (ar kaip juos bevadintume) dabar tikrai yra daug įvairių veiklų. Vien tik Trečiojo amžiaus universitete – kasmet veikia keliolika fakultetų. „Kai tik universitetas susikūrė – taip ir atėjau nuo pat pradžių, iki šiol lankau po kelis fakultetus. Ir žinote? Kuo toliau – tuo įdomiau. Aš dirbau mokykloje – ten nuolatinė veikla, ieškojimai – irgi menas. Gyvenu viena – jei užsidaryčiau, kas iš manęs būtų? Visi turime ir ligų, ir bėdų, bet negi tik dūsausi? Kiek ko yra – tiek užtenka.“
Be užsiėmimų keliuose fakultetuose moteris daug metų dainuoja ir TAU moterų vokaliniame ansamblyje „Jaunystės aidas“, kuriam seniai vadovauja Birutė Pavalkienė. Šviesios repeticijų valandos, smagūs pasirodymai, įdomios išvykos. Paklausytumėte, kaip skamba jų dainos! Po parodos surengtame koncerte iš tiesų karaliavo muzika ir… jaunystė. Neatsitiktinai kolektyvas daugybę kartų yra tapęs konkursų prizininku ne tik Lietuvoje.
Komentarai nepriimami.