Pripažinkim: danieliai mieste – neįprastas vaizdas.
– Ne, ne! Tai mes gyvename mieste, o danieliai – kaime, – šypsodamasis pataiso kalvarijietis Valdas Valinčius, kurio augintinius dar žiemą pastebėjo „Suvalkiečio“ skaitytojai, įvažiuojantys į Kalvariją nuo Marijampolės pusės.
„Nori dėmesio – atsinešk duonos“, – danielių silpnybę išduoda Valdas Valinčius. Ričardo Pasiliausko nuotraukos.
Vaizdas priverčia šypsotis
Dabar nuo kelio ganyklą užstoja medžių ir krūmų žaluma, tad tik žinantys, kad čia gali pasigrožėti grakščiais gyvūnais, išsuka iš pagrindinio kelio, sustoja, gėrisi. O danieliai, pamatę besišypsančius atvykusius – juk ne kasdien tokį vaizdą pamatysi, patys artyn pribėga, žinoma, tikėdamiesi lauktuvių.
Valdo augintinius maitina ir kaimynai. Vieni morkų, obuolių, kriaušių, kiti žolės ar medžių šakų per aptvaro tinklą įmeta, o dosniausieji ir duonos atneša. Ją danieliai atsargiai ima iš rankų ir riekę laikydami lūpomis pamažu kramto.
Šeimininko pašaukti link mūsų per didelį lauką pasileidžia 38 keturkojai. Vieni didesni, kiti mažiuliai, pagarbiai į priekį užleisdami vyresniuosius. O didžiausioje pagarboje – juodas patinas – jam pirmam ir pirmoji duonos riekė, o tada jau prieina ir kiti.
– Taip visada. Nuo mažens jaunikliai ratu susispietę žiūri, kol seniai ėda, – sako Valdas.
Sūnus „įdarbino“ žemę ir tėtį
V. Valinčius prisipažįsta, kad danielių auginimas jam – naujiena, todėl ir pačiam įdomu juos stebėti, suprasti, kas jiems patinka, kaip jie elgiasi.
Elninių šeimai priklausantys danieliai išvaizda panašūs į dėmėtuosius elnius ir stirnas. Anksčiau jie bandomis ganydavosi miškuose ir buvo bene geidžiamiausias medžiotojų laimikis. Dabar danieliai puošia ūkininkų sodybas ir tapo verslo dalimi. Ypač tų ūkininkų, kurių žemės nėra itin derlingos ir netinka kitoms ūkinėms veikloms vystyti.
– Tokių žemių turime ir mes – ir mano, ir žmonos tėviškėse. Deja, dirbti jas nelabai yra norinčių. Būdavo, šeimoje vis pakalbame, ką reikėtų daryti su žeme. Ir štai prieš trejus metus sūnui Albertui, kuris dirba ir gyvena Vilniuje, kilo mintis, kaip „įdarbinti“ žemę, o kartu ir mane – auginti danielius, – juokiasi V. Valinčius.
Sūnus ir parvežė iš lenkų ūkininko tėvams dešimt patelių ir patiną. Visą šį laiką danieliai ganosi aptvare prie namų. Miegui vietą pasirenka pagal orą: nuo vėjų glaudžiasi užvėjoj, kai karšta, ieško pavėsio, nuo darganos slepiasi pastogėje, o žiemą sniege pasidaro duobutę ir guli.
Įdomu stebėti augančius
Valdo prižiūrimi danieliai auga, poruojasi, vaikuojasi ir… keičia kraštovaizdį. Prieš tai medžiais apaugęs pusantro hektaro žemės plotas, specialiai dėl gyvūnų apsėtas žole, tapo ištrepsėta pieva su joje likusiomis keliomis kriaušėmis.
– Obelis visas suėdė iki žemės, o kriaušes – ne, matyt, nepatinka, nors jų vaisius ėda. Neėda ir beržų bei alksnių. Patinka eglių žievė, netgi spygliai, visokių krūmų šakelės, ūgliai ir, žinoma, žolė. Labai skanu garšvos. Žiemą – šienas, avižos, žirniai. Palaižo druskos – jau antrą penkių kilogramų gabalą pradėjo, atsigeria nedaug vandens – ir gyvena sau laimingi, – apie savo augintinius pasakoja V. Valinčius.
Per trejus metus banda pagausėjo, dukart patelės vedė jauniklius. Danieliai poruojasi rugsėjo–spalio mėnesiais, po 7,5–8 mėn. (gegužę–birželį) gimsta mažyliai. Taigi netrukus ir vėl nauja vada – tikimasi šešiolikos naujagimių.
Valdas pasakoja, kaip atidžiai stebėjo juodą ir baltas pateles, kai šios laukėsi, tikėjosi, kad ir jų jaunikliai paveldės mamų spalvas. Bet ne – mažyliai gimė, kaip visi – rudai pilkšvi su ryškėjančiomis dėmėmis ir tamsia juosta per nugarą.
Pateles vyras vadina liberaliomis, mat jos maitina ne tik savo mažylius, bet ir kitus. O šie net ir paaugę įkyriai mamą persekioja. Kaip tikri ožiukai – rageliai jau dygsta, o jie mamos spenio ieško…
Beje, pirmieji jauniklių patinukų ragai užaugina po metų, juos numeta balandžio–gegužės mėnesiais, o birželį ir vėl pradeda augti nauji ragiukai.
Komentarai nepriimami.