Kokios yra geros Europos sienos: atviros ar uždaros? Kur jos yra? Pakalbėkime apie Europą po artimiausio dešimtmečio ar dviejų. Pakalbėkime apie #EUtopiją. Feljetonų ciklas apie EUtopiją pasirodo vienu metu keliomis kalbomis ir keliose skirtingų šalių žiniasklaidos priemonėse.
Stanislavas Strasburgeris
„[Europoje] jau buvo gera ir saugu“ – šis ir daugiau nei penki šimtai trisdešimt kitų komentarų buvo parašyti po pirmąja ciklo „Europa kaip puiki vieta“ dalimi leidinio „Deutsche Welle“ lenkų redakcijos „Facebook“ puslapyje. Ačiū!
Komentaruose kartojosi tokie žodžiai kaip „saugumas“ (ir jo trūkumas jaučiamas Europoje), „naikinimas“ (Europos Sąjungos (ES) ir jos biurokratijos kontekste, kuri tariamai labiau trukdo, o ne padeda piliečių gyvenimui) ir „migrantai“ (kaip suvokiama grėsmė tiems, kurie ilgai gyveno Europoje). Skaitant juos susidariau įspūdį, kad daugelį rašančiųjų komentarus paskatino pyktis, pasipiktinimas ir stipri baimė dėl savęs bei savo artimųjų.
Aš tai gerbiu. Juk kai kas nors iš mano artimųjų pasidalija su manimi savo baimėmis ar nusivylimu, aš žinau, kad manimi jie pasitiki ir nori, kad juos išklausyčiau. Tą patį turėtų daryti ir politikai bei publicistai, besidomintys žemyno ateitimi. EUtopija suteikia galimybę išlieti pyktį politinei ir socialinei aplinkai. Taigi, kokios tos baimės?
Bendros Europos pamatas
Į Europos vienijimosi procesą XX amžiaus antroje pusėje galima žiūrėti per baimės ir pykčio prizmę. ES steigėjai (tarp jų nebuvo moterų) labai bijojo, kad Antrojo pasaulinio karo baisumai niekada nepasikartotų. Jie tikėjosi tam užkirsti kelią, sukurdami sudėtingą Europos biurokratiją, taip pat tvirtus ekonominius ryšius. Nedaug žmonių šiandien prisimena, kad pirmasis žingsnis į Europos Sąjungą buvo Europos anglių ir plieno bendrija.
Tuo pat metu daugelis Vakarų europiečių pyko ant savo tėvų ir senelių, kad šiems nepavyko užkirsti kelio tragedijai praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Dar daugiau, aktyviai dalyvaudami nusikaltimuose, jie paliko baisų palikimą savo šeimoms. Ką reiškia būti žmogžudžio žmona, vyru, vaiku, anūku ar anūke? Bendradarbiu? Išdaviku?.. Ir tai ne tik Vokietijos problema. Baiminamasi, kad dauguma Europos šeimų, tiek Vakaruose, tiek Rytuose, pasak patarlės, dar laiko lavoną spintoje…
Lygiagrečiai su vėlesnės Europos Sąjungos formavimu rytinėje Europos dalyje viešpatavo komunizmas, buvo kuriama nauja sistema. Skelbta, kad iš senojo pasaulio griuvėsių iškils naujas, geresnis žmogus, tačiau institucinę bazę ir tam projektui taip pat sukūrė ekonomika bei biurokratija, vadinamoji savitarpio ekonominės pagalbos taryba.
Komunistinė integracija taip pat buvo dviprasmiška. „Senojo pasaulio griuvėsiai“ – tai ne tik pastarojo karo sunaikinimai. Tai ir Maskvos nusikalstamų veiksmų pasaulinio konflikto metu ir jam pasibaigus bei jėga primetamų politinių ir politikų sprendimų padariniai.
Panašumai nepaisant skirtumų
Nors abu Europos integracijos modeliai skyrėsi daugeliu aspektų, jie turėjo ir aiškių bendrų bruožų.
Visų pirma, valdžia pateko į technokratų rankas. Abu blokai pasižymėjo nepasitikėjimu žmonėmis. Stiprūs vidiniai ryšiai ir sudėtingi atgrasymo mechanizmai, nukreipti į „konkurentą“, buvo vilties, kad jų dėka Europa išvengs naujo karo, išraiška.
Kita vertus, abiejose geležinės uždangos pusėse buvo ypač manipuliuojama kolektyvine atmintimi. Daugelis karo nusikaltimų buvo sistemingai nutylimi, ir tai savotiškas paradoksas. Technokratiniais veiksmais buvo bandoma numalšinti savo baimę, kartu bandant paneigti giliąsias jos priežastis.
Nenuostabu, kad šiandien ir žemyno Rytuose, ir Vakaruose tos neišspręstos baimės meta šešėlį ant mūsų tikrovės. Tad šia prasme baimė ir pyktis yra gilūs bendros Europos pamatai. Į užribį nustumti galingos biurokratinės mašinos, to meto geležinės uždangos ir geopolitinės tvarkos, kilusios dar iš Jaltos (autorius turi galvoje Jaltos mieste Kryme vykusią konferenciją, kurioje tuomečiai Didžiosios Britanijos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Sovietų Sąjungos vadovai suderino sąjungininkų veiksmus ir planus baigiamajame Antrojo pasaulinio karo etape, – red. pastaba) jėgų, šiandien tos baimės sugrįžta ir vėl dominuoja daugelio iš mūsų politiniame mąstyme.
Saugumo ribos
Daugelis komentarų po ankstesniu feljetonu taip pat kalba apie migrantų baimę. Ši baimė yra susijusi su daugiau ar mažiau priverstiniu gyvenimo taisyklių pakeitimu dėl „svetimų“, kurie „primes“ savo papročius arba kels tiesioginę fizinę grėsmę.
Vokietijoje ši baimė, žinoma, yra senesnė nei nuo 2015 metų ir Angelos Merkel (buvusios Vokietijos kanclerės, – red.) politikos, vadinamos „sveiki atvykę, migrantai“. Haraldas Šmidtas, populiarus XX ir XXI amžių sandūros vokiečių televizijos satyrikas, ir šiame amžiuje pasakojo tokius anekdotus: „Kas yra trumpas skelbimas, kuriame yra trys melai? – Sąžiningas lenkas su nuosavu automobiliu ieško darbo“. Nes žinoma, kad sąžiningų lenkų nėra, jie vairuoja tik vogtus automobilius, o darbo jie irgi neieško, mieliau apgaudinėja kitus. Tikrai norėčiau paklausti pono Šmidto, ar jis tada išties bijojo, kad koks nors lenkas (t. y. nepažįstamasis) pavogs jo automobilį ir primes jam savo papročius (t. y. atims svetimą turtą).
Stanislavas Strasburgeris (Stanisław Strasburger) – rašytojas, keliautojas ir kultūros vadybininkas. Jis tyrinėja atmintį ir mobilumą, ieško EUtopijos ir tiki dėmesingumo galia. Parašė knygas „Turėjimas. Libanas“ ir „Prisiminimų pirklys“ , nuolat rašo žiniasklaidoje lenkų, vokiečių, o pastaruoju metu ir ispanų kalbomis. Gyvena pakaitomis Berlyne, Varšuvoje ir įvairiose Viduržemio jūros regiono šalyse. Yra asociacijos Humanismo Solidario programų valdybos narys ir aktyvus asociacijos Netzwerk freie Literaturszene Berlin narys. Jo feljetonų ciklas apie EUtopiją vienu metu spausdinamas keliose žiniasklaidos priemonėse įvairiomis kalbomis. Lietuvoje galimybę spausdinti šį ciklą gavo tik „Suvalkietis“.
Vertinant iš dvidešimties metų po Lenkijos įstojimo į ES perspektyvos, ką statistika sako apie Lenkijos piliečių automobilių vagystes? Net jei ir kildavo problemų dėl gobšių tautiečių, kurie gviešėsi svetimų automobilių, atsivėrus Lenkijos ir Vokietijos sienai nusikaltimų nepadaugėjo. Priešingai, problema išnyko. Abejotini Haraldo Šmidto pokštai prarado populiarumą, baimė dėl lenkų išgaravo. Kitaip tariant, bendros Europos sienų išplėtimas žmonėms, kurie buvo suvokiami kaip grėsmė, kaip „pavojingi nepažįstami žmonės“, juos pavertė draugiškais kaimynais.
Ką apie tai manai?
Akivaizdu, kad baimės nedingsta iš pirmo karto. Jos vis dar veikia, kai, pavyzdžiui, galvojame apie vieningos ir saugios Europos sienas. Kur prasideda Europa ir kur ji baigiasi? Ar Ukraina, Sakartvelas, Turkija, Baltarusija, o gal net ir Rusija ateityje turėtų tapti bendros Europos dalimi? O kaip Marokas, Izraelis, Libanas ar Armėnija?
EUtopija skatina pabandyti tas aprašytas baimes paversti sau naudingomis. Skatina išrėkti savo pyktį, bet kai jau pavargstame rėkti, įkvėpkime gryno oro ir pasikalbėkime, ką norėtume veikti toliau.
Ar mūsų žemyne bus gerai, jei atsiskirsime nuo kitų? Ką turiu galvoje, ką vadinu tais „kitais“? Ar verta statyti vis aukštesnes pasienio sienas, ar reikėtų ieškoti būdų, kaip sukurti draugišką kaimynystę, kad tų sienų nereikėtų? O gal gera ateities Europa yra tiesiog bendras vertybes pripažįstantys žmonės, o ne griežtai apibrėžta teritorija?
Kasmėnesiniame cikle „#EUtopija: Europa kaip puiki vieta“ raginu jus nubrėžti Europos sienas. Užuot bijoję distopijų ar svajoję apie utopijas, statykime EUtopiją – kilusią iš graikiško žodžio „puiki vieta“. Jūsų svajonės taip pat gali įkvėpti tolesnius feljetonus. Tad rašykite mums el.paštu algis@suvalkietis.lt arba komentuokite „Suvalkiečio“ feisbuko puslapyje. Ko tu nori sau, savo artimiesiems, mūsų žemynui?
Pirmasis autoriaus straipsnis: https://www.suvalkietis.lt/2024/05/10/tikintis-geros-ateities/
Komentarai nepriimami.