Birželio 14 d. „Suvalkietyje“ rašėme apie apleistą tragedijos, įvykusios Marijampolėje prieš 32-ejus metus, vietą. Pirmajame Marijampolės–Vilkaviškio kelio kilometre į kelkraščiu bėgusius pratybų dalyvius netikėtai rėžėsi atskriejęs VAZ, vairuojamas girto asmens. Tąkart eismo įvykio metu žuvo aštuoni kariai. Tai buvo Marijampolėje kalinius tuomet saugojusio Vidaus tarnybos 1-ojo pulko vieno būrio kariai, dar 28 vyrai tuokart buvo sužaloti.
Tragedijos vieta susirūpino aktyvus pilietis Vytautas Gaulia. Jis rašė, kad taip apleista karių žuvimo vieta – visai prasta motyvacija esamiems ir būsimiems Lietuvos kariams. Suprask: žuvusiųjų atminimas nieko nereiškia.
Bandėme aiškintis, kas turėtų pasirūpinti, kad prie kelio esantis paminklas ir jo aplinka būtų tvarkoma.
Daugiausia vilties (ir, kaip paaiškėjo, ne tuščios) mums suteikė Lietuvos kalėjimų tarnybos Marijampolės kalėjimas. Šios įstaigos vyresnysis specialistas užimtumui Zenonas Kunca pats prisimena tą 1992-ųjų liepos 1-osios įvykį, po jo paminklą tragedijos vietoje pastatė būtent Vidaus tarnybos 1-asis pulkas. Minėtas pulkas buvo įsipareigojęs šią vietą tvarkyti ir nepamiršti įvykusios tragedijos. Tačiau 2002-aisiais pulką iš Marijampolės iškėlė, o paminklas pamažu buvo užmirštas. Z. Kunca pasakojo, kad pradžioje nuvažiuodavo, žvakutes uždegdavo per Vėlines. Tačiau ši tradicija metams bėgant užgeso. Įstaigoje keitėsi žmonės, net visa karta per 32-ejus metus pasikeitė. Nauji žmonės jau nebežino apie tai, kas tada įvyko.
– Bet negalima to užmiršti, pasižadu, kad iki liepos 1 d. ši vieta bus sutvarkyta, – sakė Z. Kunca.
Paklaustas, ar bus skirta lėšų šiam darbui, ar jis nebus vienkartinis, p. Zenonas į tai atsakė retoriniu klausimu:
– O kiek čia tų lėšų reikia? Skardinės dažų tvorelei perdažyti, poros maišų smėlio plytelėms iš naujo sudėti, dar paminklą nuvalyti, kokią gėlę pasodinti, žvakučių uždegti. Tikrai bus norinčių padirbėti, – buvo įsitikinęs pašnekovas.
Nepraėjo nė savaitė, ir ši atmintina vieta sutvarkyta! Nuimtos plytelės, papildomai supilti 5 maišai sijoto žvyro, nuo plytelių nuvalytos samanos, atstatyti šoniniai borteliai, nuplautas paminklas ir perrištas nauja trispalve Lietuvos vėliavos juostele. Perdažyta ir tvorelė, pasodinti du krūmeliai, nuo tiltelio nuvalytos apnašos. Uždegtos žvakutės.
Pagarba Marijampolės kalėjimui ir čia besidarbuojančiam vyresniajam specialistui užimtumui Zenonui Kuncai, kuris laikėsi duoto žodžio.
Socialiniame tinkle marijampoliečiai, perskaitę straipsnį „Reikia ne pinigų, tik noro“, taip pat reagavo, kai kurie žadėjo patys nuvažiuoti ir nupešti žoles. Ačiū visiems, kurie yra neabejingi. Nes ant praeities pamatų, saugant svarbius atminimus, statoma dabartis. Išties – važiuojant pro šalį bet kuriam iš mūsų neturėtų būti sunku keletui minučių stabtelti, išrauti prie paminkliuko išdygusią žolę. Gal ir kokį poterėlį sukalbėti už beprasmiškai (dėl girto vairuotojo) žuvusius Lietuvos karius. Svarbiausia, kad tokių beprasmių aukų nebūtų niekur ir niekada.
Komentarai nepriimami.