– Kai ligoninėje lankiau Maskvos saugumiečių sulaužytą tėvą, slapta prisiekiau, kad baigusi mokyklą tapsiu kariūne ir keršysiu rusams už tai, ką padarė mano šeimai. Dabar aš jau kare, bet vadovaujuosi ne posakiu „keršyti“, o „ginti šalį“, nes tokia kariuomenės užduotis, – kalbėjo dvi dešimtmetė Svitlana.
Lieknai ir gražiai merginai klasiokai prognozavo modelio karjerą. Visgi Svitlana atmetė pasiūlymą ant podiumo demonstruoti madas ir lankė sunkiosios atletikos treniruotes bei bėgiojo krosą, nes laikėsi prie slaugomo tėvo duoto pažado. Tėvas iš dalies ir buvo kaltas, kad vienturtė dukra susižavėjo karyba, mat pats anksčiau tarnavo desantininku sovietų armijoje Afganistane ir vaikystėje Svitlaną sužavėjo spalvingais nuotykių pasakojimais.
užtamsinti. Autoriaus nuotraukos
Lemiamą įtaką Svitlanos sprendimui visgi padarė ją labai sukrėtęs susitikimas su Maskvos šnipais, sumušusiais tėvą. Tai nutiko 2014 metais, netrukus po Maidano revoliucijos Kyjive, kai Maskva ėmė provokuoti rusakalbių „sukilimus“ Rytų bei Pietų Ukrainoje. Gimtajame Charkive irgi pasirodė civiliais persirengusių Rusijos saugumiečių, kurie ne tik kurstė antiukrainietiškas demonstracijas, bet mušė ir net žudė Kyjivą palaikančių mitingų aktyvistus.
Vakare išvedusi pasivaikščioti į gatvę šunį mergaitė tapo liudininke, kaip nežinomi žaliūkai iš užtamsintais stiklais autobusiuko kieme išspiria lauk kruviną jos tėvą. Paaiškėjo, kad šį buvusį sovietų armijos karininką maskviškiai kalbino prisidėti prie perversmo Charkive, o kai jis atsisakė, sulaužė šonkaulius ir rankas.
Svitlana 17 metų baigusi mokyklą ėmė studijuoti Karo akademijoje. Kai 2022 metų vasario 24-ąją Rusijos kariai ėmė veržtis link Charkivo, Svitlanos bendrakursiai vaikinai buvo pasiųsti ginti miesto, o merginos rengė įtvirtinimus akademijos gynybai. To neprireikė ir merginos netrukus buvo paleistos namo, tačiau jų buvo paprašyta dirbti žvalgybinį darbą – pranešti apie pastebėtus kolaborantus, talkinti humanitarinėms organizacijoms.
Svitlana su tėvais gyvena Charkive ir bombardavimus bei civilių žūtis regi nuo pirmos karo dienos
– Tėvų butas yra Saltuvkos mikrorajone, esančiame arčiausiai Rusijos, tad grįžus namo teko kasdien patirti apšaudymus ir net regėti kaimynų žūtis. Į namą pataikė raketos, žuvo keli gyventojai, o vienas iš dviejų tėvų butų buvo sugriautas. Gindami Charkivą žuvo ir trys mano bendramoksliai, – pasakojo vado pavaduotojos pareigas dabar einanti mergina.
Svitlana prisipažino, kad šiemet du kartus vos išvengė žūties. Balandžio mėnesį nuvykus į bazę ten atskriejo priešo raketos, užmušusios keturis ir sužeidusios dvylika asmenų. Kitą kartą mergina į apšaudymą pateko vykdama į pafrontę parvežti žuvusio kario, tačiau nuo skeveldrų, laimė, nukentėjo tik mašina. Kai kalbėjausi su vos prieš pusmetį Karo akademiją baigusia ir kuopos vado pavaduotojos pareigas einančia mergina, pažadėjau, kad neatskleisiu jos pavardės, o nuotraukose veidą užtamsinsiu. Per pirmą susitikimą Svitlana visgi nelabai atviravo, tačiau į antrą pokalbį atėjo įtūžusi, nes tą rytą nuo saviškių bombų žuvo šeši jos pavaldiniai, tad karė labiau išsipasakojo.
– Kai prieš savaitę kalbėjomės, prasitariau, kad kuopoje labai trūksta sveikų karių, o šį rytą mus išvis pribaigė ir apmaudu, kad saviškiai. Kito dalinio kariai per klaidą maniškius apmėtė iš dronų prieštankinėmis bombomis ir penki žuvo, šeši sužeisti. Iš viso žuvo trylika bataliono karių, daugiausia maniškiai, todėl kuopa laikinai bus prijungta prie kitos, nes kovoti gali vos septyni iš šešiasdešimties vyrų, – piktai švokštė Svitlana.
Karė pasakojo, kad ji paskirta atstovauti kuopai per žuvusių karių laidotuves ir privalanti žuvusiojo kūną, daiktus bei kuopos vėliavą perduoti tėvams.
– Tai labai sunku pakelti. Aš juk su pavaldiniais beveik kasdien bendrauju, nuotoliu – net su esančiais fronte, o dabar matau, kaip žmona su žuvusiu kalbasi tarsi su gyvu ir negali nuo jo atsiplėšti. Nuleidus karstą į duobę visi ima balsu raudoti, o aš turiu išlikti akmeniniu veidu ir liudyti, kad kariuomenė tvirta, kad tauta gali mumis pasikliauti, – atviravo Svitlana.
Karė prasitarė, kad prieš metus ištekėjo už kariūno iš Karo akademijos kitame mieste. Ji taip pat patvirtino, kad karių fronte tikrai trūksta. Kuopoje turėtų būti šimtas kovotojų, tačiau pas juos yra tik šešiasdešimt. Blogiausia, kad ir iš tų šešiasdešimties pastaruoju metu į mūšį kilti galėjo mažiau kaip trečdalis. Mat pusė gydosi po sužeidimų, o penkiolika pasiprašė perkeliami į kitus dalinius ir buvo atšaukti iš fronto tvarkytis formalumų.
– Pėstininkai yra labiausiai pažeidžiami, dėl to nuolat keičiasi kuopos sudėtis. Kadangi po šio ryto žūčių galinčių kovoti liko mažiau kaip dešimt, kuopa laikinai bus prijungta prie kito dalinio, tačiau per dvi savaites sulauksime papildymo ir vėl būsime savarankiški, – pasakojo šviesiaplaukė karė.
Paklausta, ar daug pasitaiko iš mūšio lauko sprunkančių vyrų, Svitlana atsakė, kad tai ne dezertyrai, bet „atsisakėliai“ – vyrai, kurie atsisako eiti į mūšį. Jų yra trys, visi tvirtina esantys ligoti, tačiau esą karinis komisariatas ignoravo jų nusiskundimus ir vis vien pasiuntė į frontą. „Atsisakėliai“ yra laikomi kuopos nariais ir talkina pagalbiniuose darbuose užnugaryje – padeda virėjams, sandėliuose, remonto dirbtuvėse ir t. t.
– Problema ne tik dėl to, kad kuopoje daugybė sužeistų karių, bet ir dėl to, kad mums, šturmo brigadai, atsiunčia naujokus penkiasdešimtmečius vyrus, nors prašome jaunų, iki trisdešimties metų. Vyresni nesugeba nei greitai bėgti, nei yra ištvermingi. Per paskutinį mūšį vienas 48 metų vyras nusimetė kuprinę, kad galėtų pavyti jaunesnius, tačiau kuprinėje buvo maisto davinys ir įvairūs reikalingi daiktai, kuriais vėliau su juo dalintis turėjo kiti kariai, – kalbėjo Svitlana.
Vado pavaduotoja nebuvo tikra ir dėl sprendimo į frontą siųsti kalinius.
– Jie juk po pirmo mūšio irgi gali nebenorėti kautis, be to, nežinia, ar laikysis drausmės, nekels konfliktų. Kuopon ir šiaip nuolat patenka vienas kitas su visais nesutariantis asmuo, kurį esame priversti perkeltiį užnugarį ar kitą dalinį, – sakė Svitlana.
Paklausta, ar tiesa, kad kai kurie kariai sugeba už pinigus „susitarti“ su dalinių vadais, jog jų nesiųstų į priešakinę liniją, karė atsakė girdė jusi tokių gandų, tačiau spėjo, kad tai Maskvos skleidžiamas melas. Svitlana neneigė, kad kartais vėluoja algos, kad netiksliai būna paskaičiuotos premijos, kad buvo demaskuoti korumpuoti asmenys, tačiau visa tai yra retos išimtys, kurias Maskvos propaganda išpūtė ir pateikė kaip masinį reiškinį.
– Kremlius prieš mus kariauja ne tik mūšio lauke, bet ir vykdo platų propagandinį karą, kuriame kariauja labai efektyviai, todėl tokiais gandais patiki ne tik vakariečiai, bet ir dalis ukrainiečių, – apgailestavo mergina.
Vado pavaduotoja teigė į pavaldinius žiūrinti, kaip į vaikus – smulkmeniškai rūpinasi, kad būtų viskuo aprūpinti, kad laiku gautų atlygį ir priedus. Su priešakinėje linijoje esančiais senbuviais mergina bendrauja nuotoliniu būdu, o su naujai į kuopą priskirtais kariais susitinka bazėje.
– Matydami, kiek man metų, dalis karių ima elgtis globėjiškai, tačiau aš iš karto nustatau ribas – perspėju, kad netoleruosiu jokių pažeidimų. Be to, prašau, kad į mane žiūrėtų ne kaip į moterį, o kaip į karį, – sakė Svitlana.
neskubėti, labiau užsigrūdinti.
Mergina prasitarė, kad veržiasi dalyvauti mūšiuose, tačiau tam prieštarauja vadas.– Nuolat prašausi į frontą ir jau tris kartus bariausi su vadu, grasinau, kad pereisiu į kitą padalinį, o jis sako – dar per anksti, dar privalau užsigrūdinti, – apmaudo neslėpė karė.
Ji pripažino, kad net pavaldiniai ją atkalbinėja nuo ryžto vykti į priekinę liniją.
– Kariai sako: „Tu geriau ruoškis prigimdyti daug vaikų, šalies atstatymui reikės darbo rankų“. Mane tokie pamokymai nervina, manau, kad apie vaikų gimdymą bus galima kalbėti tik po karo, o dabar visų pareiga yra ginti tėvynę. Mirties nebijau, apie tai stengiuosi negalvoti, bet žinau, kad kare ji gali bet kur ir bet kada ištikti, – tvirtino gražuolė kuopos vado pavaduotoja
Eldoradas BUTRIMAS
Komentarai nepriimami.