Galite klausyti ir straipsnio garso įrašą
Kalbėjosi Saulė BERŽINYTĖ
Kaip žinote, yra dvi Amerikos: Šiaurės (joje – trys didelės valstybės – Kanada, Jungtinės Amerikos Valstijos, Meksika) ir Pietų (Kolumbija, Brazilija, Argentina, Peru, Bolivija, Čilė bei kitos mažesnės). Ne tik lietuviai, bet ir kitų valstybių gyventojai mano, kad Amerika – svajonių šalis. Čia upėmis auksas plaukia, yra daugybė galimybių praturtėti ir rasti svajonių darbą (o gal jaunikį ar turtingą nuotaką), nes tai laisva šalis. Vieni stengiasi laimėti žaliąją kortą, kiti ten ieško giminių ar kitų galimybių, kad tik išpildytų savo svajones. Ir pamirštų gimtinę… Tačiau kartais atsitinka atvirkščiai: daugelį metų džiaugusis puikaus gyvenimo privalumais ir malonumais Amerikoje, šeima sugrįžta į Lietuvos kaimą ir kuria savo gyvenimą vienkiemyje. Tokia yra Vizbarų šeima iš Bartininkų kaimo.
Kalbinu kūrybingąją Jolantą Vizbaras, kuri šių metų birželio 1-ąją miesto parke vykusioje Kazlų Rūdos kirvio koto konkurso šventėje buvo įsikūnijusi į žavingą girios laumę. Ir tai dar ne visi Jolantos talentai. Ji kuria originalius vienetinius papuošalus ir aksesuarus, rengia edukacijas, kepa duoną, kuria progines gėlių bei džiovintų augalų kompozicijas bei dekoracijas namams ir šventėms…
– Jolanta, pirmiausia susipažinkime, nes jūs nedažnas svečias Kazlų Rūdoje. Ar Sūduva – jūsų gimtasis kraštas?
– Ne, Sūduva nėra mano gimtasis kraštas. Pirmą kartą į Kazlų Rūdą atvykau prieš trejus metus, kai atvažiavome apžiūrėti savo būsimų namų (tuomet to dar nežinojome). Esu gimusi ir užaugusi Žemaitijoje, Tauragėje, ir visa mūsų giminė yra iš šio krašto, tik dar gilesnės Žemaitijos.
– Kodėl pasirinkote Kazlų Rūdos kraštą, šį kaimą? Ar gera čia gyventi toli nuo miestų? Ar galima išgyventi?
– Kai su šeima nusprendėme iš JAV grįžti į Lietuvą, tiksliai žinojome, kad nesikursime didmiestyje. Mums gyvenimas švytinčiuose didmiesčiuose – dangoraižių, daugiaaukščių, betono, automagistralių apsuptyje – praeitas ir pabodęs etapas… Žinojome, kad gyvensime mažame miestelyje gamtos apsuptyje ir netoli kurio nors didžiojo miesto. Pirmenybę teikėme 30–40 km atstumui nuo Kauno, nes būtent Kaune gyvena mano ir vyro artimųjų šeimos. O ir mūsų vaikai aktyviai šoka ir sportuoja, tai žinojome, kad norėsime jiems sudaryti galimybes tobulėti ir tęsti savo mėgiamų užsiėmimų lankymą.
Taigi, dar prieš grįždami išžiūrėjome visas nekilnojamojo turto interneto svetaines ir visus pavienius skelbimus, norėdami susidaryti įspūdį, kas yra rinkoje ir kas atitinka mūsų pageidavimus. Kai parskridome į Lietuvą 2021 metų balandžio mėnesį, per pasaulį vilnijo antroji pandemijos banga. Po 30 valandų įtemptos kelionės su atšauktais ir pakeistais skrydžiais, su virtine lagaminų pagaliau vidury nakties nusileidome Vilniaus oro uoste.
Pagal visus tuometinius reikalavimus deklaravome savo buvimo vietą, kurioje turėjome 10 dienų praleisti karantine. Dėl laiko juostų pasikeitimo (mūsų biologiniai laikrodžiai dar veikė JAV laiku, nes yra 10 valandų skirtumas tarp Lietuvos laiko), nuovargio bei įtampos dienos su naktimis susimaišė ir savo karantiną leidome naršydami po interneto svetaines. Pačią pirmąją dieną akys užkliuvo už vieno skelbimo, kuriame buvo parduodama trijų hektarų sodyba šalia Kazlų Rūdos.
Teoriškai ši sodyba atitiko mūsų reikalavimus, todėl nusprendėme žvarbų lietingą sekmadienio rytą nuvažiuoti iki tos sodybos ir pasižiūrėti, kur yra ta Kazlų Rūda. Išlipusius iš automobilio ir susigūžusius nuo lietuviško vėjo ir šlapdribos, mus pasitiko šešios klykiančios ir virš galvų šokančios gervės, o kai įėjome pro metalinius sodybos vartus, mus visiškai užbūrė sodybos aura, kurią išdidžiai apglėbę saugojo 200 metų senumo ąžuolai. Taip po 10 dienų karantino, mes su lagaminais ir čiužiniais atvykome į savo būsimus namus.
Štai kokia ta ilgai trumpa arba trumpai ilga istorija apie tai, kaip mes atsidūrėme Kazlų Rūdos krašte. Šis kraštas ir būtent ši vieta, ši sodyba pasirinko mus, ir mes labai dėkingi ir atsakingi už ją.
– Papasakokite apie Ameriką: kur ir kiek metų gyvenote, ką dirbote, o gal studijavote?
– Po Ameriką keliavome ilgai, net 20 metų. Pradėsiu nuo to, kad į Ameriką išvykau vedama troškimo keliauti. Savo verslo administravimo studijas baigiau Lietuvoje ir besidarbuodama Nekilnojamojo turto srityje nusprendžiau šiek tiek pakeliauti. Kaip ir visus tuo metu, labai traukė Jungtinės Amerikos Valstijos, tačiau išvykti buvo be galo sunku. Vienas iš galimų kelių būdų buvo darbas kruiziniuose laivuose. Kadangi labai gerai kalbėjau angliškai, lengvai pavyko interviu, gavau kontraktą dirbti kruiziniuose laivuose ir su bilietu bei kontraktu rankose jau buvau pakeliui į Majamį. Darbo nebijojau, labai norėjau keliauti ir traukė nuotykiai, kodėl gi nepasinaudojus tokia galimybe?
Darbas kruiziniuose laivuose buvo nepakartojama patirtis, nuostabus nuotykis ir didžiulė gyvenimo dovana, nes dirbdama laivuose sutikau savo vyrą Julių. Dar keletą metų padirbę kruiziniuose laivuose ir apkeliavę daugybę nuostabių šalių bei salų, nusprendėme pradėti savo bendrą gyvenimą sausumoje ir siekti karjeros. Kadangi buvau baigusi verslo administravimo bei verslo procesų valdymo studijas, turėdama patirties ir gerų rekomendacijų nesunkiai gavau labai gerą darbo pasiūlymą bei kontraktą vienoje Kalifornijos įmonėje. Taip mes su vyru atkeliavome į saulėtąją pietinę Kaliforniją. Ten susituokėme ir mums gimė du nuostabūs lietuviukai: Joris ir Jaunė. Nors vaikai gimė Amerikoje ir turi Amerikos bei Lietuvos pilietybes, jie visada save vadino lietuviais.
Gyvenant Kalifornijoje vyras nusprendė keisti savo specialybę ir studijavo Kosta Mesa (Costa Mesa) koledže, kur įgijo apskaitininko specialybę. Vėliau sekė skaitmeninės rinkodaros bei tinklapių dizaino studijos.
Pietų Kalifornijoje gyvenome 12 metų, vėliau su šeima, ieškodami mūsų vertybes atitinkančio gyvenimo, persikėlėme į šiaurinę Kaliforniją, į nuostabų turistinį kalnų miestelį Gras Valį (Grass Valley), kuriame įsikūrę apie 10 tūkstančių gyventojų, o žmonės nesluoksniuojami pagal rasę, spalvą, įsitikinimus ar socialinę padėtį… Ten vertinamas menas, kultūra ir svarbiausia – Žmogus ir žmogiškasis ryšys. Gyvendami ten, gamtos didybės apsuptyje, mes atradome savo šeimos „laimės receptą“: paprastą bei harmoningą gyvenimą gamtoje.
– Esate aktyvi Kazlų Rūdos moterų klubo „Harmonija“ narė. Ar tai susiję su noru kartais palikti kaimo ramybę ir tylą?
– Kazlų Rūdos moterų klubo „Harmonija“ narė esu nuo pat šio klubo įsikūrimo ir ne todėl, kad noriu pabėgti nuo ramybės ir tylos. Ir gyvendama Amerikoje buvau ne vieno projekto, gimusio iš moterų bendrystės, dalyvė ir su įvairiomis savo kūrybinėmis veiklomis burdavau jaunas merginas ir moteris. Buvau aktyvi „Pelenės“ projekto narė, padėdavome mergaitėms iš sunkiau besiverčiančių šeimų pasiruošti išleistuvių vakarėliui, jas išpuošdavome ir iš pelenių pavirtusios princesėmis jos išdidžiai iškėlusios galvas žengdavo ant scenos ir į savo išleistuvių vakarėlio šokių aikštelę. Be „Pelenės“ projekto tos mergaitės nebūtų galėjusios dalyvauti savo išleistuvių vakarėliuose.
Taip pat merginoms rengdavau įvairius mokymus ir praktinius užsiėmimus, kurie skatino jų stiliaus bei savitumo, pasitikėjimo savimi suvokimą. Todėl dalyvavimas moterų klube „Harmonija“ – dar viena mano veikla. Su kitomis narėmis buriame, skatiname, inicijuojame moteris bendrystei bei savirealizacijai.
– Gyvenant kaime jums idėjų, kūrybos ir veiklos netrūksta. Organizuojate įvairius susitikimus, užsiėmimus moterims…
– Žinokit, visas mano gyvenimas yra kūryba ir ji mane lydi nuo vaikystės pačiomis įvairiausiomis formomis. Kadangi augau sovietiniais laikais, galimybės saviraiškai buvo labai ribotos. Atsimenu, kaip įkvėpta idėjų iš „Burdos“ puslapių piešdavau brėžinius ir su mamyte eidavome pas siuvėją, kuri bandydavo iššifruoti ir realizuoti mano norus… Vėliau jau pradėjau pati po truputį kurti ir stiliumi reikšti savo asmenybę. Nemažai dirbau ir kūriau floristikos, interjero bei mados srityje.
Kai išvykau į JAV, nors profesinė karjera buvo labai sėkminga, greta visąlaik buvo ir mano kūrybinė veikla. Ten pradėjau kurti vienetinius papuošalus, dalyvauti įvairiose parodose, madų festivaliuose bei labdaros renginiuose. Su savo papuošalais apkeliavau Ameriką ir pelniau nemažai apdovanojimų. Smagu, kad savo kūriniais išpuošiau tiek daug pasaulio moterų ir ne tik moterų…
Visa tai su manimi grįžo į Lietuvą ir „keliaujame“ toliau. Kadangi mūsų šeimos gyvenimo filosofijoje ir gyvenimo būde tvarumas ir atsakomybė prieš gamtą bei mūsų planetą užima labai svarbią vietą, visa mano kūryba taip pat yra orientuota į pakartotinį žaliavų panaudojimą bei tvarumą. Papuošalus kuriu naudodama įvairias vintažo detales ir elementus, kuriuos rinkau keliaudama po pasaulį. Kiekvienas mano kūrinys nešioja savyje dalį istorijos ir paslapties. Vėliau pradėjau kurti rūbus bei aksesuarus iš jau nebenaudojamų žaliavų. Norėčiau sakyti, kad mano kūriniai arba gal didžioji jų dalis, yra skirti drąsioms ir savimi pasitikinčioms moterims. Mes kuriame ryšį, kartu auginamės sparnus ir skleidžiamės.
Kiekviena moteris yra be galo graži savimi, savo vidumi ir ji tuo turi patikėti. Kai matau tą virsmą, tas žibančias akis ir plačią laimingą šypseną, tą išdidžiai iškeltą galvą bei pasitempusią moterį, žinau, kad gyvenu ir kuriu ne veltui. Būtent taip gimė mano įvairių kūrybinių-patyriminių dirbtuvių, užsiėmimų, praktikų veikla. Aš visą gyvenimą mokausi ir labai labai mėgstu psichologiją – ją studijuoju nuo studijų laikų. Žmogaus psichologija, jos įtaka elgsenai, bendravimui ir savijautai – tai temos, kurias lukštenu sluoksnis po sluoksnio. Todėl savo organizuojamų užsiėmimų metu mes per kūrybinius procesus tarsi stabtelime, įsiklausome į save, atrandame savyje tą intuityvųjį Kūrėją, kurį mes kiekvienas turime, ir jo pagalba „pasivaikštome“ po savo vidų, aplankome tą mažą vaiką savyje ir ištiesiame Jam ranką.
O tolimesnė kelionė priklauso tik nuo mūsų pačių – kiek mes pamilstame save ir kur toliau norime save vesti. Savo renginiuose stengiuosi sukurti aplinką, kurioje užmirštamos mums primetamos normos, taisyklės ir reikalavimai, kurioje priimamas kiekvienas toks, koks yra. Tam, kad išgirstų save ir tik save… Tai tarsi savita terapija. Taip gimė mano kūrybinių-patyriminių dirbtuvių ciklas moterims „Mano 4 pasauliai“, kurį sudaro „Mano Rudens Žvilgsnis“, „Mano Žiemos Širdis“, „Mano Pavasario Svajonė“ ir „Mano Vasaros Muzika“. Rudenį surengsime šio ciklo dalyvių darbų parodą.
Kitos kūrybinės dirbtuvės yra daugiau pramoginės, kuriose mes tarsi keliaujam po pasaulį, pažįstame skirtingas kultūras, jų tradicijas bei meną; persikūnijame į skirtingus personažus: mokomės, žaidžiame, kuriame ir pramogaujame. Taip pat kuriu specializuotus užsiėmimus-praktikumus pagal poreikius ir pageidavimus. Tai gali būti emocinės gerovės praktika jaunimui ar pažintinio pobūdžio kūrybinė praktika Kazlų Rūdos krašto svečiams. Pagal klientų pageidavimus kuriu renginio formatą bei rašau scenarijus. Visų mano renginių kūrybinė dalis turi ir šviečiamąją paskirtį, nes kūryba vyksta panaudojant skirtingas žaliavas. Taip mokomasi tvarumo ir kiekvieno mūsų atsakomybės prieš savo planetą.
„Bartininkų Stopukas – Duonos ir Amatų Namai“– tai veikla, kurią vykdome mūsų sodyboje. Ja mes prisidedame prie senųjų tradicijų bei amatų puoselėjimo. Rankų darbas, žmogaus harmonija su gamta, pagarba viskam, kas gyva, bendruomeniškumo skatinimas yra pagrindinės mūsų veiklos kryptys. Kuriame erdvę, kurioje gyvena meilė ir tolerancija. Senuose špižiniuose puoduose, kuriuose maistą sau gamindavo aukso ieškotojai Kalifornijos aukso karštligės metu (1848–1855 m.) Sierra Nevada kalnuose, kur mes ir gyvenome paskutinius penkerius metus, aš kepu naminio raugo duoną ir ja dalinuosi su žmonėmis. Beje, raugas taip pat grįžo su mumis iš Kalifornijos ir yra apie 100 metų senumo.Kiekvienas duonos kepaliukas kepamas tik rankomis ir iškeliauja su palinkėjimais. Tai duona, kuri liečia žmones ir jų gyvenimus.
O pats naujausias projektas, kurio dalimi esu ir aš – „Vėlyvieji degustaciniai pusryčiai“. Tai jungtinis projektas, kurį kuriame šešios aktyvios, darbščios, kūrybingos, savo veiklas be galo mylinčios Kazlų Rūdos savivaldybės moterys. Mūsų lėtieji vėlyvieji pusryčiai vyksta nuostabioje „Kupolas Kardokuose“ erdvėje ir užsitęsia iki pavakarių. Žmonės čia suvažiuoja iš skirtingų Lietuvos kampelių degustuoti ne tik su meile auginto bei ruošto maisto, bet ir pasiklausyti įkvepiančių gyvenimo istorijų, dalyvauti užsiėmimuose bei sulėtėti ir skirti laiko sau. Išmokti skanauti Gyvenimą!
Staiga gimusi idėja pamažu virsta gražia kelione, kurioje sutinkame nuostabių pakeleivių ir keliaujame kartu. Jau įvyko treji pusryčiai ir svečiai neleidžia mums sustoti. Visą informaciją rasite mūsų Vėlyvųjų pusryčių virtualiuose namuose, „Facebook“ puslapyje: Vėlyvi Pusryčiai Kupole.
– Ar svajonė įsikurti kaime pateisino lūkesčius? Ar galite pasidalinti kitomis savo svajonėmis, kurių, manau, turite galybę?
– Mūsų svajonė buvo įsikurti gamtoje ir ji viltis pateisino su kaupu! Su pagarba stebėti gamtą, jos virsmą ir gyventi supančios gamtos ritmu – tai didžiulė dovana ir prabanga. Labai džiaugiamės, kad keičiasi Lietuvos kaimo ir kaimo žmogaus stereotipinis „veidas“ ir labai smagu būti to pokyčio dalimi. Tai ir buvo viena iš pagrindinių mūsų šeimos grįžimo į Lietuvą priežasčių – kurti šalyje ir šaliai, kurios kraujas teka mumyse, kuri tokia turtinga savo istorija, kultūros paveldu, iš kurios buvo ištremti į Sibirą ir grįžo atgal į Lietuvą mano seneliai… Atgal į gimtinę grįžome ir mes su šeima…
O kalbant apie svajones – taip, jų yra tiek daug ir labai mažais žingsneliais judame jų įgyvendinimo link, nes finansinės galimybės diktuoja procesų pagreitį. Todėl nuolat ieškome kūrybiškų būdų ir formų, kad tos svajonės pildytųsi kuo greičiau ir galėtume plačiai atidaryti savo kuriamos erdvės duris bendruomenei, kurdami gerąjį pokytį. Todėl mielai priimtume bet kokią pagalbą iš organizacijų, verslų, pavienių žmonių, kuriems rūpi bendrystė, žmogiškosios vertybės ir jų puoselėjimas. Kurkime pokytį kartu!
Ačiū, kad pakalbinote.
– Dėkoju už nuoširdumą, linkėdama sėkmės jūsų veiklose.
Komentarai nepriimami.