Galite klausyti ir straipsnio garso įrašą
Pakalbinti buvusį Marijampolės ilgametį apskrities viršininką, Savivaldybės tarybos narį, aktyvų rotarietį, muzikantą ir bitininką Kostą Jankauską norėjau seniai. Pašnekovą pažįstu apie 30 metų, žinau, kad jis neieško žodžio kišenėje, kad turi savo nuomonę įvairiais klausimais. Tikras žemaitis, jau daugiau kaip 40 metų gyvenantis Sūduvos sostinėje, čia vadovavęs ne vienai statybinei ir kitoms organizacijoms, šiandien K. Jankauskas mėgaujasi užtarnautu poilsiu. Kai tardamasis dėl mūsų pokalbio paklausiau, kaip jis gyvena dabar, Kostas atsakė, jog taip gerai dar niekada negyveno.
Pasirinko inžinerines studijas
Šiemet balandį 70-metį paminėjęs Kostas Jankauskas gimė kaime, Telšių rajone, vėliau su tėvais persikėlė gyventi į Telšius, čia lankė Žemaitės vidurinę mokyklą. Kaip sako pašnekovas, itin pažangus mokinys nebuvo ir, nors labiau patiko humanitariniai mokslai, pasirinko studijuoti tuometį Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas).
– Mokslai Vilniuje man patiko, jau tada ir muzikavau, grojau „Inžinerijos“ orkestre, nuo antrojo kurso buvau jo seniūnas. Tada tai buvo svarbios visuomeninės pareigos, tekdavo reprezentuoti institutą. Per penkerius studijų metus įgijau inžinieriaus statybininko kvalifikaciją pramoninės civilinės statybos srityje, – pasakojo K. Jankauskas.
Baigiant institutą 1977 metais reikėjo rinktis, kur dirbs toliau. Apie Vilnių sunku buvo ir svajoti. Vietos sostinėje buvo išsidalintos labiau įtakingų tėvų vaikams, tad dairėsi aplinkui ir pasirinko Ukmergę, tikėdamasis, kad ji netoli sostinės, gal ateityje pavyks ir į Vilnių persikelti. Ukmergėje pradėjo dirbti Rajono statybos organizacijoje statybų meistru, po to jau darbų vykdytoju.
Kilo karjeros laiptais ir surado žmoną
– Jau po kelerių metų ten buvau pakankamai kvalifikuotas, vienu metu ir respublikos meistrų tarybos pirmininku išrinko. Išties tada buvau aktyvus, nieko nebijojau, buvau drąsus vaikinas, ėjau į tribūną, kritikuodavau projektuotojų klaidas, esamą tvarką, paruošimą. Mane kviesdavo į specialistų susirinkimus.
Tada priklausėme Respublikiniam statybos susivienijimui. Tai buvo didelė organizacija, po susijungimo su Kaimo statybos ministerija turėjusi apie 55 tūkstančius darbuotojų. Man pradėjo siūlyti važiuoti dirbti vyriausiuoju inžinieriumi į susivienijimo statybos organizacijas įvairiuose Lietuvos miestuose. Tada norėjau namą Ukmergėje statytis, bet man neskyrė sklypo, nes nusprendė, kad dar per anksti, kad per jaunas. Ukmergėje iš pradžių įsikūriau bendrabutyje, po to turėjau dviejų kambarių butą, buvau dar nevedęs.
Vedžiau po metų. Aplink buvo nemažai gražių dažytojų, betonuotojų, pradėjau galvoti, kaip čia man bus ateityje. Vis tekdavo pagroti pučiamųjų orkestre „Inžinerija“.Jame buvo choreografinė grupė ir ten, orkestro priekyje, visada eidavo su būgneliais gražios merginos. Tai vieną tokią einančią ir nusižiūrėjau – su Asta kartu taip ir einame jau 46-erius metus, – šmaikštavo pašnekovas.
Darbų pradžia Suvalkijoje buvo sėkminga
Anot K. Jankausko, kai 1983 metais gavo pasiūlymą važiuoti dirbti į tuometį Kapsuką, pasidomėjo būsimos darbovietės duomenimis, veiklos rezultatais, kurie atrodė geri. Rajono statybos organizacijai tada vadovavo Viktoras Kemeraitis. Kapsuke iki tol K. Jankauskas buvo lankęsis vienintelį kartą apie 1975 metus.
– Čia dirbau vyriausiuoju inžinieriumi, buvau atsakingas už daug dalykų, ant mano pečių buvo gamyba, transporto klausimai ir pan. Laukiau buto, šeima buvo likusi gyventi Ukmergėje, jau buvo gimęs pirmasis sūnus Šarūnas. Man paskyrė vadinamąjį „alytnamį“ Maironio gatvėje, kurį, metams bėgant, perstačiau ir jame išgyvenau daugiau kaip 20 metų.
Darbovietėje sekėsi rikiuoti darbus, po dvejų metų jau visai gerai atrodėme. Šiandien tas laikotarpis sunkiai suvokiamas – įvertinimas už gerą darbą būdavo vėliava. Buvome gavę ir rajoninę, ir respublikinę, ir sąjunginę vėliavą už gamybinius pasiekimus.
Daugelis mūsų įmonės statybų vyko kaime, nors ir mieste pastatėme keletą daugiabučių, vienbučių namų, dabartinėje Laisvės gatvėje iškilo tuometis projektavimo institutas, Gamyklų gatvėje – statybinių konstrukcijų gamykla. Tvarkėme tuomečio rajono vykdomojo komiteto pastatą, kaimuose statėme vaikų darželius, kultūros namus, gyvulininkystės kompleksus, grūdų sandėlius, – prisiminė jis.
„Volga“, vairuotojas ir kitos privilegijos
Po penkerių metų Kostas buvo pakviestas dirbti į Vilnių. Tai buvo paaukštinimas: į Respublikinį statybos susivienijimą išvyko dirbti gamybos valdybos vyriausiuoju inžinieriumi, valdybos viršininku. Paklaustas, kokių privilegijų suteikė šis darbas, pašnekovas sakė, kad turėjo ir asmeninį vairuotoją, ir „Volgos“ automobilį, ir galimybę gydytis vyriausybinėje ligoninėje, kuria taip ir neteko pasinaudoti.
Kol jis dirbo Vilniuje, žmona jau su dviem sūnumis liko gyventi Marijampolėje, nenorėjo keltis į Vilnių. Tuo metu artėjo permainų metai, jau dvelkė laisve, Vilniuje vyko mitingai . Kostas sako, kad vidinis jausmas kuždėjo – tam susivienijimui ir visoms tokioms centrinėms valdymo organizacinėms statybų struktūroms artėja juodos dienos. Tad kai sulaukė pasiūlymo grįžti į Marijampolę, ilgai nesvarstė ir sugrįžęs pradėjo dirbti tuometėje Marijampolės valstybinėje eksperimentinėje statybinių konstrukcijų gamykloje, vadintoje „Keramzitu“, direktoriumi.
Teko imtis privataus verslo
– Toje gamykloje išdirbau iki 1994 metų. Tai buvo pramonės įmonė. Gaminome gelžbetonio gaminius, įvairias plokštes, surenkamus namus. Kai pradėjau ten dirbti 1989 metais, buvo puikūs rezultatai, daug padėjo ankstesni ryšiai. Bet ir pramonėje prasidėjo virsmas, visos panašaus profilio įmonės bankrutavo 1990-1991 metais. Mes dar laikėmės ir kai jau bemaž visi bankrutavo, 1994 metais išėjau, nes pajutau, kad neištempsiu, kad mano patirtis, jėgos ir supratimas jau nepadės, – pasakojo K. Jankauskas.
Tada – naujas posūkis jo gyvenime : pradėjo privatų verslą, įkūrė uždarąją akcinę bendrovę „Marijampolės statybinės konstrukcijos“, įdarbino apie 10 žmonių, užsiėmė gamyba ir prekyba. O tuomet – dar vienas, visiškai netikėtas posūkis. 1997 metais jam pasiūlomos Marijampolės apskrities viršininko pareigos.
Postą pasiūlė tuometis premjeras
Kai pašnekovo paklausiau, kas pasiūlė ir kodėl būtent jį, sužinojau, kad Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos nariu K.Jankauskas tapo 1996 metais, nors aktyvus partietis nebuvo. O pasiūlymą gavo iš tuomečio premjero Gedimino Vagnoriaus, kuris taip pat buvo kilęs iš Telšių.
– Mes su juo nedaug buvome pažįstami. Tuo metu visoje šalyje iš vietinių žmonių reikėjo rasti tokių, kurie tiktų šioms pareigoms. Iki manęs pirmuoju apskrities viršininku buvo Algis Rimas, o mane pakeitė Jonas Ščeponis. Tai buvo politinio pasitikėjimo pareigybė, tad kai konservatoriai po ketverių metų pralaimėjo rinkimus, baigėsi ir mano darbas. Eidamas į tas pareigas, tai gerai žinojau, – teigė buvęs apskrities viršininkas.
Pasak pašnekovo, iššūkių jis niekada nebijojo. Teko dirbti įvairiose pozicijose, vadovauti daugybei žmonių, būti atsakingu už įvairius darbo barus. Daug ką išbandė pirmą kartą, drąsiai nerdavo į naujoves ir niekada dėl to nesigailėjo. Visi šie argumentai ir lėmė pasirinkimą imtis apskrities viršininko darbo. „Man tai buvo kaip kažkokios valstybės valdymo praktinės studijos su gerai apmokama stipendija“, – šypsosi Kostas.
Iš šio darbo metų K.Jankauskui įsiminė daug gražių akimirkų. Apskritis žemėtvarkos srityje tuomet pripažinta geriausia šalyje, geri rezultatai buvo tvarkant sklypus, nors, žinoma, netrūko ir nepatenkintų. Žemės ūkio sektorius irgi klestėjo, buvo laikomas pavyzdžiu visoje šalyje. Tad savo ketverių metų kadenciją K. Jankauskas sako baigęs ramia sąžine, tik jam gaila ir nesuprantama, kodėl tą pačią dieną, kai netenki šių pareigų, viskas iš karto baigiasi – juk valstybė į atitinkamą savo administratoriaus išprusimą sudeda tiek resursų, kurių nespėji net perduoti kitiems.
Darbą gavo ALGA koncerne
– Dirbdamas viršininku vis sulaukdavau iš verslininkų, pažįstamų užuominų , kad pasibaigus kadencijai priims pas save į darbą, bet bėgo mėnesiai ir tų pasiūlymų kažkodėl nebuvo. Tik tuometis ALGA koncerno vadovas šviesaus atminimo Audrius Linkus kvietė, tai į ALGĄ ir nuėjau. Dirbau ten viceprezidentu, vėliau generaliniu direktoriumi. Mano sritis buvo gamyba ir statyba. Tada įmonėje dirbo daugiau nei 200, o visoje grupėje – apie 700 – 800 žmonių. Ir šiandien ALGA dirba pakankamai sėkmingai, žinoma, apimtys yra sumažėjusios. Iki šiol esu koncerno ALGA valdybos narys, – sakė jis.
Koncerne ALGA pašnekovas dirbo nuo 2001 iki 2013 metų su pertrauka, kai buvo Marijampolės kolegijos direktoriaus pavaduotoju ekonomikai ir infrastruktūrai. Savo darbinę karjerą K. Jankauskas baigė „Marijampolės švaros“ įmonėje, kur ALGA tuomet turėjo 63 proc. akcijų ir jį pasiuntė sutvarkyti šią įmonę, kad ji būtų finansiškai ir vizualiai patraukli prieš akcijų pardavimą.
Viską pasiekė savo darbu ir pastangomis
– Dabar gyvenu išties gerai, taip gerai, kaip dar niekada negyvenau. Mano pensija gera, nieko netrūksta, turiu hobių ir užsiėmimų, o partinėje veikloje dalyvauju mažiau, nors nemažai metų buvau Marijampolės savivaldybės tarybos narys. Gyvenimo kelyje aš neturėjau įtakingų dėdžių ar tetų ir jei ko pasiekiau, tai tik savo jėgomis ir pastangomis, per darbą.
Mano gyvenimo moto yra „nereikalauk iš kito to, ko pats nedarai“. Jei į darbą reikėdavo ateiti aštuntą valandą ryto, ateidavau septintą, ir išeidavau vėliau. Žmona su tuo susitaikė, mano rūpestis buvo, kad namuose nieko netrūktų. Gal augantiems sūnums tėvo kažkiek ir trūko, bet mama atidirbo. Mano žmona Asta baigė tuos pačius mokslus, kaip ir aš, yra inžinierė, Marijampolėje dirbo projektavimo organizacijoje „Travėja“ ekonomiste, konstruktore, – sakė Kostas.
Džiaugsmo suteikia sūnūs ir anūkai
Šeimą džiugina ir Amerikoje gyvenantis sūnus Šarūnas, kuris, kaip ir jo jaunesnysis sūnus Simonas, baigė Petro Armino vidurinę mokyklą. Šarūnas, pasak tėvo, buvo labiau meniškos sielos žmogus, mokykloje jam viskas sekėsi. Sūnus turi puikią atmintį, gerą muzikinę klausą, yra darbštus, žingeidus. Jau 20 metų jis gyvena Amerikoje ir šiemet tapo Amerikos piliečiu.
Šarūnas yra Džeimso Medisono (James Madison) universiteto asocijuotas profesorius Virdžinijos valstijoje, gyvena Stauntono mieste ir dirba Harisonburge. Jis yra klarnetininkas, Lietuvoje baigė J. Tallat-Kelpšos konservatoriją, du kursus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, po to išvažiavo į Grand Valley universitetą prie Detroito miesto. Ten baigė bakalauro studijas, tada įstojo į Hjustono (Houston) miesto prestižinį Raiso (Rice) universitetą, gavo stipendiją. Po to buvo doktorantūra Teksaso (Texas) universitete Ostine (Austin). Tėvai kelis kartus lankė sūnų Amerikoje, o šiomis dienomis Šarūnas, po koncerto Dubline, atvyko trumpam ir į Lietuvą. Jo žmona Džesika yra muzikė, ji amerikietė, šeimoje auga du anūkai Lukas Austinas ir Aida June.
Jaunesnysis Jankauskų sūnus Simonas gyvena Vilniuje, turi savo namą, su žmona augina sūnus Dovydą ir Benediktą. Marti, nors baigusi du aukštuosius mokslus, įgyvendino savo vaikystės svajonę ir dirba kirpėja. K. Jankauskas dažnai juos aplanko Vilniuje, ir, kaip pats juokauja, dirba seneliu – nuveža anūkus į muzikos mokyklą, parveža atgal.
Groja saksofonu, augina bites
Muzika tebeliko šalia ir K. Jankausko gyvenime – po ranka visada yra saksofonas, kuriuo Kostas mėgsta pagroti draugams ir bičiuliams. Jaunystėje nuo 14 iki 30 metų jam tekdavo groti vestuvėse ir taip užsidirbti pinigų, pūsti saksofoną tada teko ir keliose Vilniaus kavinėse. Mėgsta K.Jankauskas ir padainuoti, nedideliu tiražu yra išleidęs savo atliekamų dainų kompaktinę plokštelę, yra dainavęs „Sūduviečio“ ansamblyje.
Didžiausias pašnekovo hobis yra bitininkystė. Šis pomėgis atsirado, kai žmona laukėsi pirmojo sūnaus. Tada vyras statėsi sodo namelį prie šlaito ir pagalvojo, kad visai gražiai bitės ten skris nuo šlaito. Bitininkyste užkrėtė kolega. Iš pradžių parsivežė 4 bičių šeimas, daug metų panašiai ir turėdavo, o pastaraisiais metais, kai laiko atsirado daugiau, turi jau 20 bičių šeimų.
Dalis avilių yra Rumšiškėse, kur yra uošvių sodyba, tapusi Jankauskams antraisiais namais. Ten gyveno iš Sibiro grįžę žmonos Astos tėvai, kurie buvo tremtyje 28 metus. Sibire gimusi K. Jankausko žmona į Lietuvą grįžo 12 metų.
Didžioji K.Jankausko bičių šeimų dalis yra netoli Marijampolės, Mokolų kaime. Šis užsiėmimas Kostui labai patinka, tik rūpesčių kelia tai, kam bitelių suneštą medų padovanoti. Uošvių sodybą Rumšiškėse Kostas atnaujino, suremontavo, pasidžiaugęs, kad statybininko įgūdžiai per tuos metus niekur nedingo.
Daug malonių akimirkų pašnekovui atneša narystė Marijampolės „Rotary“ klube, kurį pats su bendraminčiais ir įkūrė. Jis laukia susirinkimų ketvirtadieniais, džiaugiasi, kad klubas atlieka daug gerų darbų Marijampolės labui.
Nedideliame, bet labai jaukiame Jankauskų bute pačiame Marijampolės centre, Gedimino gatvėje, pustrečios valandos pokalbio prabėgo labai greitai. Ne viskas sutilpo į straipsnio eilutes, bet atsisveikindamas Kostui sakiau, kad jei visi pašnekovai būtų tokie, tai žurnalisto darbas būtų vienas malonumas.
Komentarai nepriimami.