Šie žodžiai nuskambėjo iš vienos mokytojos lūpų praėjusį ketvirtadienį Sasnavos pagrindinės mokyklos sporto salėje. Tądien čia vyko šios mokyklos uždarymo renginys. Mokyklos, kuri buvo įkurta dar 1886 metais ir po 138-erių metų veiklos jau greitai, rugpjūčio 31-ąją, visam laikui užvers savo duris. Mokykla lieka širdyje, bet mokinių balsai joje jau neskambės.
Jau ne kartą „Suvalkietyje“ buvo rašyta, kas ir kodėl nusprendė uždaryti šią mokyklą, kodėl toks sprendimas priimtas, tad prie to negrįšime. Paskutinį kartą dar užsukome į ją tądien, kai čia vyko atsisveikinimo su mokykla renginys.
Liūdna tai buvo diena ir renginys liūdnai graudus. Atrodo, jei kokią gamyklą uždarytų, nebūtų taip apmaudu, bet kai mokyklą – skauda. Atsisveikinimas nestokojo jautrių momentų, šviesių prisiminimų, kuriais dalinosi buvę mokytojai ir mokiniai.
Renginys vyko sporto salėje tarp daugybės čia sukrautų knygų, kurias kažkada lietė ir skaitė mokiniai, iš kurių jie sėmėsi žinių ir išminties. Ši aplinka stipriai veikė emociškai, kaip ir valandą trukęs mokyklos istorijos priminimas. Verčiant metų lapus, prisimenant pradžių pradžią, daraktorių laikus, paminint šio krašto knygnešius, labai sunkiomis sąlygomis nešusius lietuvišką žodį.
Renginio vedėja, šioje mokykloje 12 metų dirbusi mokytoja Stefanija Navickienė, buvo ir sentimentali, ir šmaikšti, ir kandi – visos šios žmogiškos emocijos derėjo tądien. Buvo skaitomi buvusių mokinių ir mokytojų prisiminimai, skambėjo eilėraščių posmai. Daug įdomaus, negirdėto pasakyta apie šią mokyklą.
Ilgametė šios mokyklos direktorė, 27-erius metus čia dirbusi Asta Giedraitienė, pristatė pačios parengtą ir tik ką išleistą knygą „Sasnavos mokykla. Per šimtą metų besitęsęs šviesos kelias“.
Solidi, 480 puslapių, 500 egzempliorių tiražu išleista knyga apima mokyklos istoriją, čia sudėti buvusių pedagogų prisiminimai, aprašomos mokyklos šventės ir tradicijos, vasaros stovyklos, mokyklos jubiliejai, mokinių pasiekimai.
– Aš esu tik mažas žmogus, kuris pabandė ilgametę mokyklos istoriją sudėti į knygą. Ją kūrėte jūs visi, kurie vienaip ar kitaip prie šios istorijos prisilietėte. Jau seniai kirbėjo mintis, kad mokykla neturi leidinio, kur viskas būtų vienoje vietoje. Kai šventėme mokyklos įkūrimo 135-ąsias metines, kartu su bendruomene nutarėme, kad reikia pabandyti surinkti visą esamą medžiagą ir ją suguldyti į knygą. Tada dar nežinojome, kad šių metų rugpjūtis bus mums paskutinis, – sakė A. Giedraitienė.
Ji dėkojo knygos kalbos redaktorei S. Navickienei ir redaktorei Laimai Grigaitytei už pagalbą rengiant šią knygą, paskaitė jos ištraukų. Direktorė tarė ačiū mokytojams, mokiniams, darbuotojams už kantrybę ir buvimą kartu, atsiprašė, jei ką padarė ne taip. Ji itin dėkojo dviem savo sek-retorėms Ilonai Matulevičiūtei ir Gražinai Petruškevičienei, kurios buvo šalia visus tuos metus.
– Daug žmonių prisidėjo organizuojant šį renginį. Tai ir salę apipavidalinusi mano dukra Rugilė, ir skaitovai, kurie laisvu laiku repetavo tekstus, ir žmonės, kurie puošė salę gėlėmis. Visa tai istorija, o juk atminties neįmanoma sunaikinti, knygos nedega, – sakė S. Navickienė.
Vienas po kito kalbėjo renginio dalyviai, vietos politikai, atstovaujantys opozicijai, ir daugelis klausė, ar tikrai nebuvo įmanoma išsaugoti Sasnavos pagrindinės mokyklos? Anot Seimo nario Kęstučio Mažeikos, šiandien jam sunku žiūrėti į mokytojų ir mokinių veidus.
– Aš niekaip nesuprantu, kodėl priimtas toks sprendimas, bet tie, kurie jį priėmė, neatsakys, nes jų čia nėra. Norėčiau tikėti, kad tie Marijampolės savivaldybės tarybos nariai, kurie turėjo kitą nuomonę šiuo klausimu, dar nenuleis rankų. Juk ir Vyriausybė, švietimo, mokslo ir sporto ministrė taiso padarytas klaidas dėl klasių komplektų skaičiaus. Gal ateis laikas, kai klaida bus ištaisyta ir čia, – vylėsi Seimo narys.
Šiuo metu kažkaip labai sunku patikėti, kad toks laikas ateis. Bet viltis visada lieka. Net ir tokių liūdnų atsisveikinimų metu.
Komentarai nepriimami.