„Žmogų galima nužudyti du kartus. Pirmą kartą galima nužudyti jo kūną, o antrąjį – jį pamiršti. Šiandien susirinkome todėl, kad pamename. Rugsėjo 1-oji yra ta diena, kai Marijampolė 1941 metais neteko didelės savo miesto bendruomenės dalies. Čia, šiose duobėse, amžiams atgulė apie 400 mokinių ir maždaug 150 mokytojų“, – tokie žodžiai skambėjo sekmadienį Pašešupyje, kur prieš 83 metus vyko trečiosios pagal savo apimtį Lietuvoje žudynės.
Niekas tiksliai negali pasakyti, kiek žydų, taip pat ir lietuvių, lenkų, vokiečių tautybių žmonių tą rugsėjo 1-ąją buvo nužudyta slėnyje prie Šešupės. Vienur minimi aštuoni tūkstančiai, kitur – 10 tūkstančių. Atminimo renginį suorganizavusi Sūduvos gimnazijos mokytoja Arūnė Vaičiūnaitė-Levuškinienė sakė, kad šie skaičiai mums – tik statistika, bet už kiekvieno iš jų slypi atskirų žmonių gyvenimai ir likimai. Anot jos, yra užrašyti liudijimai, kad tą dieną ir dar kelias dienas po to mieste tvyrojo kraujo kvapas.
– Išvakarėse žmonės buvo suvaryti į netoliese buvusių kareivinių medines arklides. Tie žmonės buvo ne tik iš Marijampolės, bet ir iš Prienų, Liudvinavo, Kalvarijos. Virš miesto tvyrojo dulkių debesis, o gyventojai girdėjo mirtin varomų žmonių kojų šlepsėjimą. Ryte buvo žudomi vyrai ir berniukai. Vokiečiai viską tvarkingai fiksavo, pažymėdami, kad darbas įvykdytas sėkmingai. Nuogos aukos, pakirstos kontrolinio šūvio, buvo guldomos į duobes po dešimt, vienų kojos, kitų – galvos.
Buvo išgelbėtų vaikų, buvo papirktų vokiečių kareivių, kurie griebė tuos vaikus iš tėvų rankų ir metė į krūmus. Vieną tokį pažįstu asmeniškai, jis pasakojo, jog tuomet buvo trejų metų, o laukdami eilėje su pusbroliu žaidė ant smėlio krūvos.
Vokiečiai kruopščiai fiksavo, kad po pietų buvo sunkiau, darbo sąlygos tapo kenksmingos, nes atėjo laikas seniams ir moterims. Šios labai klykė, bandė slėpti vaikus, kilo daug triukšmo, sumaišties. Kareiviams buvo labai nemalonu klausyti motinų riksmo, kai į griovį buvo metami jų kūdikiai. Žinoma, kad naktį netoliese gyvenę žmonės atėjo pro krūmus pažiūrėti, kas čia vyko. Jie matė, kad vietomis žemė kilnojosi – vadinasi, ne visi gavo kontrolinį šūvį“, – žudynių vietoje susirinkusiems pasakojo A. Vaičiūnaitė-Levuškinienė.
Pasak jos, baisioji dalis prasidėjo kitų metų pavasarį, kai Šešupė patvino. Tada pradėjo kilti kūnų dalys ir plaukė per miestą, todėl gyventojai tikrai matė ir negalėjo sakyti, jog nieko nežinojo, negirdėjo. Tad prisimenant tą baisią dieną atminimo vietoje pagal žydų tradiciją padėti akmenėliai, uždegtos žvakės.
Atminties vietoje žvakę uždegęs Sūduvos gimnazijos gimnazistas Aleksas Bartkus prie paminklo padėjo tris akmenėlius su trimis vardais Hanė, Klara ir Dora. Šios trys mokinės tą rugsėjo 1-ąją buvo nužudytos čia, o jas mokė mokytojas Zigmas Masaitis, kuris po dvejų metų vokiečių buvo nužudytas Štuthofo koncentracijos stovykloje. Apie šį matematiką, buvusį Marijampolės mergaičių gimnazijos direktorių, A. Bartkus rašė savo knygoje „Asmenybės okupacijų labirintuose“.
Keliolika žmonių, daugiausia – Sūduvos gimnazijos gimnazistų, atėjo tą rytą į šią vietą. Pasak organizatorės, tai kukli pradžia, mažas žingsnelis skaudžios atminties keliu, gal kitąmet jų susirinks daugiau. „Į šią vietą su šeima ateinu kasmet rugsėjo 1-ąją, nes man ne tas pats, nes man skauda ir rūpi.
Taip, turime rugsėjo 23-ąją minimą Žydų genocido dieną, bet tai – Vilniaus geto sunaikinimo diena, o rugsėjo 1-oji – skaudžioji mūsų, marijampoliečių, atminties diena. Istorijos įvertinimas, jos supratimas, kad tai nėra tik vadovėlinė statistika, labai svarbu ir šiems jauniems žmonėms, kurie šiandien atėjo čia“, – sakė „Suvalkiečiui“ A. Vaičiūnaitė-Levuškinienė.
Praėjusiais metais ji su bendraminčiais iš Marijampolės Meilės Lukšienės švietimo centro rugsėjį surengė akciją, kurios metu miesto mokyklų moksleiviai skaitė Didžiojoje žydų gimnazijoje Marijampolėje dirbusių mokytojų ir moksleivių vardus. Atmintis – gyva, kol yra žmonės, kuriems rūpi, kuriems ne tas pats.
Komentarai nepriimami.