Marijos vardo atlaidai – ypatingi Marijai Onai ir Vincentui Edmundui Babinskams. Tai – ne tik moters vardadienis, bet ir jųdviejų vestuvių diena. Prieš 70 metų – 1954-ųjų rugsėjo 11-ąją – laimingi jaunavedžiai meilę, pagarbą ir pagalbą vienas kitam džiaugsme ir varge prisiekė Kalvarijos švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčioje, o šiemet atlaidų sekmadienį santuokos įžadus atnaujino Marijampolės šv. arkangelo Mykolo bazilikoje. Buvo šilta, jauki ir jaudinanti ceremonija.
Vienam kito toli ieškoti nereikėjo
Jaudulys nebuvo atlėgęs dar ir porai dienų po iškilmių praėjus, kai Mariją ir Vincentą aplankiau Marijos globos namuose, kur abu visai neseniai įsikūrė.
– Šventėme visas sukaktis – ir Auksinių, ir Deimantinių, ir Geležinių vestuvių metines, bet šįkart jaudulys didžiausias, – prisipažįsta Marija. – Gal dėl to, kad visas šventes organizavome patys, o dabar jau tuo pasirūpino vaikai: ir iškilmėmis bažnyčioje, ir vaišėmis Kalvarijos kavinėje. Visus jubiliejus šventėme: 50-ąjį – Auksinį – Marijampolės savivaldybės kavinėje, 60-metį – „Lunoje“, o 65-ąsias – Geležines – metines – kavinėje Jablonskio gatvėje, – vardija M. Babinskienė, lyg tarp kitko paminėdama, kad visas progas primena aukso žiedai, kuriais pasirūpindavo Vincentas.
Deja, pasak Marijos, ateina metas, kai ne auksas džiugina, o vien savo žmogaus artumas. Pradėję bendro gyvenimo kelionę Kalvarijos sav. kaime, Babinskai petys petin nuėjo ilgą ir turiningą kelią.
Vienam kito toli ieškoti nereikėjo, mat gyveno gretimuose kaimuose. Draugystė užgimė mokyklos vakarėlyje, o netrukus ir vestuves atšoko. Marijai, ant Asavos ežero kranto Šarkaičio kaime užaugusiai vyriausiai Zuikevičių dukrai, tuomet buvo devyniolika, Vincentui iš Aguonio kaimo – penkeriais metais daugiau.
Jaunavedžiai pirmiausia apsigyveno vyro tėviškėje. Vėliau kūrėsi Kalvarijoje, o prieš 30 metų persikėlė į Marijampolę.
„Buvau tylenė, nusileisdavau“
Paklaustas, kuo gi Marija sužavėjo – grožiu, darbštumu, o gal balsu, kuriuo, paveldėtu iš savo tėvelio, Liubavo bažnyčios chore giedojo, Vincentas gana rimtai atsako:
– Ant juoko nesirinkau, o visam gyvenimui. Graži, negraži, bet kad protinga būtų. Grožis ateina, svarbu, kad su žmogumi būtų gera.
Augęs tarp keturių brolių ir trijų seserų, nuo dvejų metų likęs našlaičiu (tėtis mirė anksti ir rūpestis vaikais teko vienai mamai) Vincentas kūrė darnią ir tvirtą savo šeimą. Marija neslepia, kad vyras griežtas buvo ir vaikams, ir jai. „Buvau tylenė, nusileisdavau – ir buvo ramybė“, – neslepia moteris, pasvarstydama, kad gal dėl to dabar jaunos šeimos ir neišgyvena kartu, kad abu nori vadovauti, o nusileisti nė vienas nenori.
Tiesą sakant, ir bartis ar ginčytis moteris neturėjo dėl ko. Vyras buvo rimtas – nei į kitas žvalgėsi, nei stikliuką kilnojo. Ji net suskaičiavusi, kiek kartų Vincentas per gyvenimą buvo neblaivus. Šešis!
„Abu buvome labai darbštūs“
– Oi, kiek nudirbo mano mažos rankelės… Tik žagrės neišlaikiau, nes per maža buvau, – prisiminimais dalijasi moteris, prisipažinusi, kad tekėdama tesvėrė 48 kilogramus.
Kur kas lengviau negu kolūkyje Marijai buvo Kalvarijos vaikų darželyje. O ir vaikučių meilė šildė. „Būdavo, aptupia kaip viščiukai visi aplinkui“, – prisimena.
Bedirbdama lopšelyje ir pati mokėsi, baigė Kalvarijos vidurinės mokyklos vakarinį skyrių, taip pat ir savo vaikus augino. Kai Kalvarijoje statė naują vaikų lopšelį-darželį, direktorė A. Venclovienė pakalbino M. Babinskienę būti jos pavaduotoja. Taip ir išdirbo kartu 40 metų.
V. Babinskas visą gyvenimą statė – gyvenamuosius namus, gamybines patalpas. Dabar jau ir nesuskaičiuotų, kiek kartų vainikus virš kraigo kėlė. Ir kaimuose, ir miestuose dirbo, netgi garsųjį Marijampolės „Midaus ragą“ statė! Ir savo namus Kalvarijoje pats įsirengė – viską mokėjo.
– Ir iki 87 metų automobilį vairavo! – išduoda žmona. – Gal dar ir ilgiau būtų važinėjęs, bet sūnūs patarė: „Gana“.
Vaikus prie savęs nenori „pririšti“
Džiaugiasi Babinskai savo vaikais – sūnumis Arvydu, su šeima gyvenančiu Simne, ir marijampoliečiu Rimu bei Vilniuje gyvenančia dukra Linute, kurie padovanojo tėvams devynis anūkus. Auga ir vienuolika provaikaičių.
Visi dar dirba, tad tėvai net negalvoja vaikus prie savęs „pririšti“. Žinoma, smagiausia savo namuose, bet, kaip sako M. Babinskienė, „ligonis ligonį negali prižiūrėti“. Todėl nuo gegužės 5 dienos 95-tus metus skaičiuojantis Vincentas ir gruodžio 14-ąją 89-ąjį gimtadienį švęsianti Marija džiaugiasi Marijos globos namų jaukumu ir juos prižiūrinčių žmonių gerumu.
– Ačiū Dievuliui, kad abu laiko kartu. Prieš tai trumpai gyvenome Seirijuose, bet norėjome atgal į Marijampolę. Jaučiamės labai gerai: čia ir Vytauto parkas, ir mūsų meras šalia gyvena (mosteli ranka į gretimą namą), ir buvusios kaimynės aplanko.
Labai draugiškai su kaimynais sugyvenome, kartu Naujuosius metus švęsdavome. Aš, būdavo, stalą padengiu ir visi suguža pas mus. Mokėjau ir duoną, ir „Skryzdėlyną“ iškepti, ir visokius patiekalus pagaminti. Tik pati ne viską valgyti galiu, šešias operacijas per gyvenimą turėjau. Bet valgėme sveikai – savo daržoves, antis, žąsis, gal todėl ir tokio amžiaus sulaukėme, – šviesiai praėjusius metus prisimena M. Babinskienė.
Apie karą nenori nė girdėti
Iš savo atminties moteris išbrauktų tik karą, kurio vaizdai įsirėžė visam gyvenimui. Dabar apie jį sako nenorinti nė girdėti. Buvo šeima ir vokiečių iš namų išvyta, ir rusai neleido grįžti – savo štabą name įsikūrė.
– Atsimenu, kaip mamytė sušuko: „Kalvarija dega!“. Dūmų ir dulkių stulpas matėsi toliausiai. Iš mūsų namų vokiečiai viską išsivežė, karves, kiaules nušovė, į vežimus susikrovė ir išvažiavo. Tik vienas vokiečių kareivėlis pagailėjo mūsų, paliko arkliuką ir vežimaitį, dar žadėjo ir pats sugrįžti, bet negrįžo. Likome, kaip stovime – taip brangūs, bet Dievulis viskuo pasotino, – 80 metų senumo įvykius prisimena M. Babinskienė ir sako kasdien visiems meldžianti taikos bei sveikatos.
Sveikatos ir ilgų metų kartu Marijai ir Vincentui Babinskams palinkėkime ir mes, „Suvalkiečio“ skaitytojai, ir visi juos pažįstantys.
Komentarai nepriimami.