Ne kartą to savęs klausė kalvarijietis istorikas Algimantas Babeckas, klausydamas savo gimtojo Akmenynų krašto žmonių prisiminimų. „Manau, kad ne…“ – tvirtai nutarė ir ėmėsi savo gyvenimo svajonės – knygos.
Surinkta neįkainojama medžiaga sugulė į solidžią, beveik 600 puslapių knygą „Laiko žingsniai Akmenynų krašte“, kurią autorius praėjusį penktadienį pristatė Kalvarijos krašto muziejuje gausiai susirinkusiems bičiuliams.
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos
– Parašyti knygą buvo mano sena svajonė. Kai 1974-aisiais pravėriau Akmenynų mokyklos duris, tapau mokytoju, visą laiką stebėjau kitus istorikus, kraštotyros būrelio vadovus. Apie 1979–1980 m. jau pats rengiau ekspedicijas ir pradėjau rašyti metraštį, fiksavau viską, kas vyksta Akmenynų krašto kaimuose. Kiekvienais metais – po sąsiuvinį. Kai daugiau medžiagos atsirado, pradėjau galvoti apie muziejų. Patirties turėjau, nes Marijampolės muziejuje dirbau jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu.
Su Nepriklausomybės atkūrimu padidėjo dėmesys partizanams, tremtiniams. Apie 1993–1994 metus pradėjau sudarinėti krašto tremtinių, partizanų, nukentėjusių nuo okupacijų žmonių sąrašus. Tuo metu Lietuvoje tokių dar nebuvo. Tie sąrašai yra ir knygoje, juos pildžiau iki pastarųjų metų, nes vis kažką naujo sužinodavau.
Kai 2011 metais išleidau knygą „Išnykę (ne)pamiršti dvarai“, pradėjau galvoti, apie platesnį savo krašto istorijos aprašymą. Taigi daugiau kaip 10 metų atiduota šiai knygai „Laiko žingsniai Akmenynų krašte“, – susirinkusiems gerbėjams kalbėjo A. Babeckas.
„Jau tik vyresnioji karta gali prisiminti įspūdingoje vietoje – ant Cibavo aukštumų – besisukančius vėjinio malūno sparnus. Ne vieną užburdavo vėjo sukamų malūno girnų garsas. Turėti malūną buvo neblogas verslas, todėl vietiniai su pavydu žvelgdavo į mano uošvio Vinco Armino malūną. (…)
1944 m., sugrįžus frontui, visos trobos sudegė, tik malūnas vis dar traukė praeivio dėmesį. Senelis dar galvojo sutaisyti ir vėl pažaboti vėjo jėgą, bet sovietų valdžios vykdoma mokesčių politika sustabdė.
Po karo Arminų malūnas dar riogsojo kurį laiką: girnos sustojusios, pro kiaurus langus švilpavo vėjai, vėjo nulaužti sparnai… Su didele širdgėla juos pats tėvukas supjaustė malkoms.“
(Ištrauka iš knygos, psl. 68, 69)
Knygoje – visa Akmenynų krašto atskirų kaimų istorija nuo seniausių laikų. Autorius pripažįsta, kad „rašyti apie praeitį – nelengvas, atsakingas ir įpareigojantis darbas. Stengiausi kuo objektyviau nušviesti įvykius, žmonių tarpusavio santykius, tragiškus likimus, kuriuos atnešė karai, okupacijos, tremtys“.
Pirmoje dalyje plačiai nušviečiama geologinė-gamtinė krašto sandara: vandenvardžiai, piliakalniai, kryžiuočių ir Napoleono kovos, carinės Rusijos laikai, knygnešių keliai, rinkimų į Rusijos Dūmą teisę turėjusių krašto ūkininkų sąrašai, savanorių kovos ir jose dalyvavę žmonės. Nušviestas ir ekonominis krašto gyvenimas, ir žmonių darbai, amatai, verslai.
Skaudžiausia – antroji knygos dalis „1940–1953 – praradimų, netekčių ir kovos metai“. Čia – pirmą kartą išspausdinti žmonių prisiminimai apie žiaurią tuometę tikrovę.
Trečioje dalyje – krašto kaimų – Akmenynų, Cibavo, Kauniškių, Pakruopiškių, Juodelių, Triobiškių, Valinčiškių, Gabrieliškių, Būdviečių, Būdvietėlių, Trempinių, Makauskų – istorijos, archyvinė medžiaga, žmonių pasakojimai, nuotraukos.
„Po karo rusai, matyt, nežinojo, kam atiteks Karaliaučiaus sritis, tai iš Rytprūsių viską plėšė, tempė Rusijon kaip karo grobį. Padvada paskui padvadą, kupinos visokio turto. (…) Per dieną kartais varydavo kelis pulkus po 50 ir daugiau karvių. Ant stambių arklių daugiausia jodavo moterys arba koks senas rusas, o varovai pėsti su šunimis. Beveik visi turėjo šautuvus su štikais. Iš paskos važiuodavo ilgos virtinės gurguolių. Dengti vežimai, prikloti iš vokiečių paimtos patalynės, drabužių, visokių smulkių daiktų. Ant vežimų užsikabinę kibirus, kanes. Eidavom prie jų, gal ką gausim. Naktimis mūsų vyrai bandydavo nuo tų vežimų pavogti kibirų, nes visko trūko. Vargdavo varovai ir gyvuliai, nebuvo kur nakvoti, glaustis. Nakčiai dažnai apsistodavo Juodelių pievose. Kartais skambių ūkininkų ir buvusių dvarų statiniai tapdavo prieglauda gyvulių varovams. (…)
Tada buvo baisi biednystė, žmonės prašydavo, kad leistų karves pasimelžti. Karvei gerai ir žmogui gerai. Vieni varovai duodavo pasimelžti, kiti ne. Juodelių gyventojai bandydavo andeliuoti – rusams duodavo lašinių, samagono ir vienam kitam karvę pavykdavo gauti. Iš tos bandos kai kas ir veršelį pasirūpindavo.“ (Ištrauka iš knygos, psl. 142, 143)
Pateikta krašto kaimų gyventojų kaita 1880–2021 metais. Štai, pavyzdžiui, Algimanto gimtajame Trempinių kaime, kuriam dabar 420 metų, 1923 metais gyveno 94 žmonės, o 2021-aisiais – jau tik šeši… 1942 m. tame pat kaime gyveno 72 gyventojai, iš jų septyni buvo beraščiai, devyni – ūkininkai, keturi – ūkininkai su samdiniais, 14 – darbininkų, amatininkų. Taip pat nurodyta, kiek vaikų gimė, kiek iš jų mirė, netgi kiek daugiausia gimdymų buvo kaimo šeimoje. Tokia statistika – iš visų kaimų.
– Manęs dažnai paklausia, kodėl nėra apie Liubavą, Pagraužius, kitus kaimus? Todėl, kad tiek jau būtų per daug – tiesiog nebūčiau pajėgęs tiek aprėpti, – prisipažįsta A. Babeckas, bet tikriausiai ne vienam sukirba viltis: o gal?
Kai kurie autoriui patikėję savo gyvenimo istorijas žmonės dalyvavo ir jaukioje knygos pristatymo popietėje. Apie tarpukarį, sovietų ir vokiečių okupacijas, fronto baisumus ir tremtinio dalią papasakojo Juozas Matulevičius, vaikystėje gyvenęs Būdviečių kaime. Apie išnykusį gimtąjį kaimą, ryšius su partizanais prisiminė buvęs Kauniškių kaimo gyventojas Modestas Grabauskas. Apie savo vaikystę Cibavo kaime kalbėjo Zita Klimašauskaitė-Jančiauskienė, Lietuvos savanorio dukra. Apie tėčio Stasio Jarimavičiaus išsaugotą Akmenynų bažnyčios turtą, dokumentus papasakojo jo sūnus Benius (knygoje pateikta išsami medžiaga apie Akmenynų parapiją ir bažnyčią, jos atstatymą).
Deja, bet nemažai tų žmonių, kuriuos ruošdamas knygą kalbino A. Babeckas, jau nebėra. Jų atminimas pagerbtas tylos minute.
– Labai džiaugiuosi, kad suspėjau, kad išklausiau ir užrašiau tų žmonių prisiminimus. Tiesa, kai kurie labai sunkiai, tik kelintą kartą susitikus, atsiverdavo. Žmonės tiek buvo įbauginti sovietinės sistemos, kad tiesiog bijodavo. Suprasdamas tai, nenuleidau rankų. Man dar vaikystėje užsifiksavo, kad mūsų krašto istorija – tai savotiška knyga, kurią rašo kiekvienas čia gyvenantis žmogus. Ta knyga turi prabilti, nenueiti užmarštin. Kažkas turi tuo pasirūpinti – užrašyti, išsaugoti, parodyti takelį, vedantį iš praeities į ateitį…
Galbūt pasirinktas istoriko kelias ir buvo tikrasis mano pašaukimas, įpareigojantis atlikti misiją – įamžinti knygoje gimtinės istoriją, kad mano paties ir bendraamžių vaikai ar anūkai panorėję surastų kelius, vedančius prie savo šaknų, – sakė A. Babeckas ir nuoširdžiai dėkojo visiems visiems – ir pasidalinusiems prisiminimais, išsaugotomis fotografijomis, ir finansiškai prisidėjusiems, kad išsipildytų jo gyvenimo svajonė ir kad knyga pasiektų skaitytojus.
Prie knygos leidybos daug prisidėjo – koregavo ir redagavo tekstą – Algimanto žmona Nijolė. Knygą maketavo ir jos dizainą kūrė Robertas Dumša. 400 egzempliorių tiražu knygą išspausdino MB „Saulės žmonės“.
Už didžiulę dovaną savo kraštiečiams A. Babeckui dėkojo visi susirinkusieji, o dainuojamosios poezijos atlikėjai Vilma ir Virgilijus Anelauskai knygos sutiktuves papuošė gitarų skambesiu ir nuostabiais balsais.
Komentarai nepriimami.