Marijampolės kultūros centro antrojo aukšto fojė, kurioje jau ne kartą eksponuota įvairių parodų (dažniausiai – kamerinių, kurioms nebūtinos didelės erdvės), dabar nušvitusi ypatingomis spalvomis. Žvelgiant iš čia į saulės nutviekstą miestą atrodo, kad gamtoje dar likę vasaros atšvaitai, persipynę rudens potėpiais, lenktyniauja su žmogaus fantazija ir galimybėmis. O kai už langų tamsu – čia sušvitusios šviesos vilioja, žadėdamos atskleisti paslaptį…
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos
Toks įspūdis iš neseniai atidarytos Romo Šapoko stiklo darbų parodos „Vitražiniai šviestuvai“. Tai – nebe pirma marijampoliečio kūrybos paroda, kai kurie darbai besidomintiems gal ir matyti, bet kiekvieną sykį ekspozicija naujoje erdvėje keri netikėtumu ir naujumu. Šį kartą pavadinimas jau pasako, kas pagrindinis akcentas. Šviestuvai – arba stalinės lempos, kaip esame įpratę vadinti, visi iš tikrųjų šviečiantys bei savo įvairiaspalvių gaubtų ornamentais kuriantys savitą erdvę aplink ir vis kitokią nuotaiką tarp jų bevaikštant. Tiek jų vienoje vietoje – pirmą kartą. Ekspozicijoje taip pat ir medžiu apkraštuoti plokštieji vitražai – kompozicijos su paukščiais, kaukės…
Pasak autoriaus, žmogus, žiūrėdamas į bet kokį vitražą, jaučia šviesos, spalvų, kompozicijos poveikį, dermę – darosi geresnis. Tokius jausmus stiklo kūriniai visada sukeldavo ir jam pačiam. Pats Romas Šapokas, dirbęs Maisto pramonės automatų gamykloje (ir čia su kitais kūrybingais žmonėmis prieš 38 metus ėmęs dalyvauti „Mūzos“ klubo veikloje), išbandė įvairias medžiagas: ir medį, ir metalą, ir gintarą…
Sakė, atsiradus laiko, labiausiai norėjosi metalo – kalviško – darbo, bet tam nebuvo sąlygų. „Taigi, kad nebūtų nuobodu, pjaustau stiklą. Dar žirklėmis jį karpau ir gaminu mozaikas…“ Tos mozaikos, įmontuotos vietoje šaligatvio plytelių J. Ambrazevičiaus-Brazaičio gatvėje, pernai vasarą išprovokavo kone detektyvą: kas taip sumanė, kas autorius? Jis viešintis ir intrigos nutraukti nenorėjo, bet…
Vitražai paprastai mus pasitinka bažnyčiose, ypatinguose senovės (o ir dabartiniuose) pastatuose. Tik retas turime prabangą džiaugtis šiais darbais namuose. R. Šapokas naudoja Tiffany išrastą technologiją, kai dirbama su plonu, lengvu (bet – trapiu) stiklu. Kad perprastum visas paslaptis, reikėjo laiko, bet jau senokai meistras pradžiugina ne tik saviškius – sukūrė vitražų vaikų, draugų namams, jo darbais džiaugiasi ir Lietuvoje, ir ne vienoje užsienio šalių. Kad ilgų kūrybos valandų ir kruopštaus darbo rezultatai neprapultų, apie 80 darbų yra sudėjęs į albumą… „Dirbu todėl, kad patinka – ir džiaugiuosi, kai ir kitiems patinka.“
Autorių pristatė parodą organizavusio „Mūzos“ klubo vadovė Onutė Surdokienė, pasidžiaugusi, kad daug kam besikeičiant išliko svarbiausia – bendrystė ir noras džiaugtis vienas kito kūryba. Vida Labutytė paskaitė savo eilių, pagal nuotaiką pasirinkdama vis kito šviestuvo skleidžiamą šviesą…
Paroda veiks iki lapkričio 12 dienos.
Komentarai nepriimami.