Atrodo, visai neseniai su vidurinio mokslo atestatais rankose uždarėme Kalvarijos vidurinės, tuomet Broniaus Pušinio, mokyklos duris ir pilni gražiausių svajonių iškeliavome į platų pasaulį. Buvo 1974-ieji. Ir štai dabar, po 50-ies metų mes, Kalvarijos vidurinės mokyklos 29 abiturientų laidos abiturientai, vėl susitikome – vis tokie pat gražūs, linksmi, svajojantys.
Po tiek metų susitikę ieškojome pažįstamų akių, stengėmės atpažinti vienas kitą iš balso, šypsenos. Pasikeitėme ne tik mes, keitėsi ir mokykla: 1981 m. pastačius priestatą ji tapo dvigubai didesnė, 2007-aisiais jai suteiktas gimnazijos statusas.
Buvome pirmoji šios mokyklos abiturientų laida. 1963-ųjų rudenį senojoje mokykloje dabartinėje Vytauto g. pasimokę visai trumpai, atžygiavome į dažais kvepiančias klases naujajame pastate J. Basanavičiaus gatvėje. Po vienuolikos metų, 1974-aisiais, išsiskirstėme. Skubėjome kurti savus gyvenimus. Visgi kuo toliau, tuo labiau jaunystės prisiminimai sugrąžindavo mus atgal. Didesniu, mažesniu būriu susitikę buvome ne kartą, tad dabar, po 50 metų, sugrįžus į savo mokyklą, mums nereikėjo klaidžioti.
Skubėjome tais pačiais koridoriais, atrodo, dar kvepiančiais pačiomis skaniausiomis mokyklos valgykloje keptomis bandelėmis, bėgome laiptais į antrą, trečią aukštą, į savo klases – a, b, c. Kiekvienoje tada tilpo per 30 mokinių. Deja, ne visi sulaukė šio gražaus jubiliejaus, bet jie buvo kartu – pagerbti, prisiminti… Prisiminti ir buvę mokytojai, auklėtojai, kurie jau iškeliavę Anapilin. Garbaus amžiaus sulaukusiai auklėtojai Genovaitei Radžiūnienei palinkėta ilgiausių metų.
Nemažas netikėtumas daugeliui buvo apsilankymas prieš 5-erius metus įkurtame Kalvarijos krašto muziejuje. Muziejininkė Asta Jankeliūnienė, pasveikinusi sugrįžusius, glaustai priminė miesto istoriją, kvietė atrasti laiko tiesiog pasivaikščioti po atjaunėjusią, išgražėjusią Kalvariją. Ji taip pat paragino pasidalinti senovinėmis nuotraukomis, daiktais, kurie papildų muziejaus ekspozicijas.
Pasirodo, tokią mintį dar ruošdamasi susitikimui turėjo ir Liudvika Meškauskaitė, advokatė, socialinių mokslų daktarė, profesorė ir menininkė.
– Man Kalvarija yra labai brangi, nes čia yra mano šaknys. Čia gyveno mūsų tėvai, iš čia į savarankišką gyvenimą iškeliavome mes. Todėl labai džiaugiuosi, kad šiandien yra puiki proga Kalvarijai grąžinti tai, ką išsivežiau – aukso medalį. Labai didžiuojuosi, kad jį gavau, nes tai buvo pirmas medalis Broniaus Pušinio vidurinėje mokykloje, ir iš viso nežinau, ar jų daugiau buvo, – kalbėjo Liudvika ir muziejui padovanojo mamytės išsaugotą medalį „Už labai gerą mokymąsi, darbą ir pavyzdingą elgesį“.
Šiltas ir jaukus vakaras „Trobių“ kavinėje buvo pilnas juoko, prisiminimų, padėkų susitikimą organizavusioms Alinai ir Violetai, taip pat dainų, kurias dovanojo Romas ir Artūras, Liudvika ir Darius. Atminčiai L. Meškauskaitė visiems padovanojo po savo darbų – tapybos ant šilko – knygą „Šilkiniai argumentai“.
„Iki susitikimo po 5-erių metų“, – atsisveikindami tvirtai pažadėjome sau ir vienas kitam – ne tik mokyklą kartu baigusiems, bet ir visiems mūsų kartos kalvarijiečiams, su kuriais mokytasi Kalvarijos vidurinėje ir kurie dalyvavo šiame susitikime.
Aukso medalininkų buvo daugiau.