Pasaulyje daug kas didinga, bet nieko didingesnio nėra už žmogų.
Safoklis
Mokykla – tai tiltas tarp kartų. Tuo keliu praeiname mes visi. Mokykla visada skambėjo ir skambės vaikystės džiugesiu, žydės jaunystės žavesiu.
Kiekvieną rudenį – nė nepajuntame – kaip praeities takais vis grįžtama į tolių toliuos nuskendusius metus. Ir išsisklaido laiko miglos, ryškiai sušvinta mokyklos vaizdai, išgyvenimai, draugų veidai… Atminty ir širdy pasilikę mokytojų žodžiai. Dabar jau žinome, kad tik švietimas galėjo išvesti mūsų mažą, pavergtą tautą į ekonominį ir kultūrinį progresą. Pareiga Tėvynei buvo ir išlieka aukščiausia idėja.
Mūsų, prieškario, karta – rūsčios epochos vaikai. Mums teko išskirtinė lemtis. Dar mename tolimus prieškarinės nepriklausomos Lietuvos laikus. Patyrėme karo ir pokario metų istorinių kataklizmų blaškomos tautos kančias. Mes matėme į tremtį vežamus bendraklasius, žuvusius partizanus… O jau apie vargą, dvasinį terorą nėra ką ir kalbėti…
Į Kalvarijos gimnaziją atėjome 1946 metais. Miestas – vieni griuvėsiai. Mokykla glaudėsi keliuose apgriautuose pastatuose. Klasėse šalta, nejauku. Vadovėlių nėra. Iš vyniojamojo popieriaus siuvame sąsiuvinius. Juose rašome istorijos, geografijos žinias… O to vargo tarsi ir nejaučiame. Kitaip, rodos, ir negali būti. Mokomės, nes žinome, ko siekiame. Jaunystė tokia veržli, sparnuotom svajonėm vainikuota. Tik per darbą, ieškojimus atrandama tiesa, gyvenimo prasmė.
Metai bėgo. Keitėsi mokymosi aplinkybės ir galimybės. 1954 metais Kalvarijos vidurinę mokyklą baigė trys klasės – arti 100 abiturientų. Nepamirštami mūsų mokytojai. Iškilus tarsi anglų lordas direktorius A. Šidlauskas (vėliau VVU docentas). Jam pasirodžius nuščiūva net „mandriausi“ vyrai gimnazistai. Lietuvių kalbą dėstė lyriškoji, paslaptingoji mokytoja A. Navickaitė. Vokiečių kalbos mokė reikli, sąžininga Juškauskaitė. Jeigu bandei „špurge“ pasinaudoti, ji palinguoja galva: „Ir kur jūsų moralė?“… O. Janulevičiūtė – griežta matematikė. Fizikas – A. Armalis, chemijos mokė Laukaitis. Be kitų mokslų, mokėmės astronomijos, logikos. Tik žinių nei apie garbingą Lietuvos istoriją, nei apie Maironį, B. Brazdžionį negavome…
Klasės auklėtojas A. Kolyta – buvęs nepriklausomybės laikų Lietuvos kariuomenės karininkas, ugdė mūsų pareigingumą, nepataikavo silpnybėms. Po daugelio metų savo auklėtinei Vidai Mickevičiūtei pasakė skausmingus žodžius: „Neteisingai gyvenau: viena galvojau, kita turėjau sakyti.“ 2005 metais iš Panevėžio į gimtąjį Pajevonį auklėtojas sugrįžo amžinam poilsiui. Daug auklėtinių atvažiavo atsisveikinti su savo mokytoju…
Geri pedagogai vedė mus į paslaptingą, beribį žinių pasaulį, prasmingą būtį. Visi mes ėjome tarsi prieš audrą, ieškodami šviesos, tiesos, gėrio. Nesustojome pusiaukelėje. Sunkiausiomis sąlygomis veržėmės į gyvenimo aukštumas. Mūsų neglobojo nei psichologai, nei socialogai… O kiek daug įžymių žmonių išaugo! Ryškų pėdsaką savo žemėje paliko mokslininkai, diplomatinio korpuso darbuotojai, medikai, architektai, juristai, pedagogai, lakūnas, laivo kapitonas… Pareiga, atsakomybė buvo mūsų gyvenimo kredo.
Ilgus dešimtmečius tęsiasi mūsų – bendraklasių – draugystė. Kas penkeri metai vykdavo susitikimai. Sąžiningai klasės seniūnas Sigitas Merkevičius ėjo savo pareigas, vis suburdamas draugėn mus.
70 metų, kai užvėrėme mokyklos duris! Dabar jau nebesusitinkame – daugiau išėjusiųjų, negu mūsų, dar besigėrinčių taip gražiai kylančia, atgimstančia lietuvių tauta. Laimingi esame, kad sulaukėme didžio stebuklo – Lietuva atgavo valstybingumo karūną.
Kitoje dimensijoje šiandien auga, bręsta Lietuvos jaunimas. Jiems atsivėrė platūs horizontai į visą pasaulį. Tikime, kad lietuvaičiai neišnyks tautų chaose, nepamirš gražiosios tėvų, protėvių kalbos, tradicijų, didingos istorijos.
Petrutė PALIULYTĖ- PAŠKAUSKIENĖ
Komentarai nepriimami.