Tik nesuklyskite – šį kartą ne naujai atrastais istorijos faktais ar dokumentais, ne iki tol nežinotomis dvarų istorijomis, o tikrų tikriausiu kriminaliniu romanu! „Ben Masa. „Vanilės kvapo šešėlis“. Leidykla „Saulės žmonės“. 2024 m. 394 psl. Tiražas – kiek reikia, tiek ir bus (yra ir e-knyga). Veiksmo vieta: Italija, Apulija. Veiksmo laikas: dabar. Žanras: kriminalinis romanas (oficialiai), o liaudiškai – detektyvas su nukrypimais“.
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos
Tokie faktai buvo pateikti kviečiant į knygos sutiktuves Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje, plačiau apie viską išgirdo atėjusieji į šį susitikimą. Kultūrinės veiklos vadybininkė Daiva Bepirštienė, paminėjusi visą eilę sričių, kuriose Benjaminas Mašalaitis reiškiasi ir yra gerai žinomas, klausė: kas paskatino pasukti visai nauju keliu ir kodėl – detektyvas? Trumpas atsakymas galėtų būti ir toks: gerų knygų mažai, norėjosi tokią parašyti. Skamba pernelyg drąsiai? Galėsime paneigti ar pritarti tik perskaitę „Vanilės kvapo šešėlį“, nors kiekvieno nuomonė gal būti vis kitokia… Benjaminas sakė turintis savą matymo kampą – taigi ir savo vertinimą bei nuomonę. Šią nuostatą debiutuojantis šio žanro autorius grindžia patirtimi, nes per metus perskaito šimtus knygų, per keletą pastarųjų metų – tūkstančius. Tačiau prisipažino (tuo nustebindamas ne vieną susirinkusiųjų), kad anksčiau grožinės literatūros tiesiog… neskaitė.
Pradžia – prieš keletą metų, kai mums visiems buvo neramu dėl to, kas darosi aplinkui, dėl nežinios ir būtinybės sėdėti namuose. „Kai aplink daug negerų dalykų, turi rasti būdą nuo viso to pabėgti. „Prisiminiau“ knygas – po ranka buvo pora detektyvų… Šis žanras įtraukia ir padeda atitrūkti nuo realybės: ėmiau ieškoti daugiau knygų, per karantiną tai buvo nelengva, viskas uždaryta… Ėmiau ieškoti, pirkti, paskui – į biblioteką. Ir pamačiau, kad tik dalis to, ką perskaitau, verta dėmesio.
Kiekvieną knygą ėmiau vertinti balais“. B. Mašalaitis sako, kad gerą knygą (detektyvą) rasti labai sunku, nes verčiama daug prastos produkcijos. Jo teigimu, iš dešimties išleistų knygų tik vos 1,5 yra geros ir dar viena pusėtina… Gerame detektyve visą laiką turi būti įtampa, nenukrypstant į ilgus gamtos ar santykių tarp veikėjų aprašinėjimus, buitinius dalykus ar ištisus puslapius skiriant nužudymo anatomijai – šituo piktnaudžiaujama ir filmuose. Skaitant dažnai siužetą norėtųsi pakreipti kitaip… Lietuviškuose detektyvuose labai dažna istorinių intarpų, kurie iš tiesų nieko neprideda.
Ar knygoje yra sąsajų su Marijampole? Tikrai ne – veiksmas vyksta Italijoje, saulėtame krašte prie Adrijos jūros, kurį autorius neblogai pažįsta – ne tik vietas, aplinką, apie kurias rašo, maistą… Tačiau miestas, kaip ir veikėjų vardai, paties sugalvotas. Pagrindinis herojus Dinas – buvęs gydytojas, siekiantis išleisti knygą ir tapti rašytoju, dėl pajūryje pamatyto vaizdo patenkantis į pinklų įvykių raizginį.
„Ar žudikas iš kelio šalina tik niekšus, praliejusius kitų kraują? Ar teigiami personažai sunkiose aplinkybėse išlieka teigiamais? O gal jie tokiais niekada ir nebuvo? Ir kodėl šioje velniavoje sprunkantieji ima medžioti besivejančius?
Bet žudyti galima ir nežudant…“
Štai tokia intriga romane, kuris, pasak autoriaus, „visai kitoks detektyvas“.
Komentarai nepriimami.