Marijampolėje šviesų pasaką kurti pradėjęs 18-metis žada jos tęsinį

Gražvydui Kivyliui aštuoniolika sukako vos prieš kelias dienas. Tačiau kalėdinio apšvietimo patirtį vaikinas skaičiuoja jau šešerius metus. Pradėjęs nuo savo vaikystės kiemo, šiemet Gražvydas šviesų ir spalvų pasaką sukūrė Marijampolėje, o jo svajonėse – visus metus šviečiantis miestas.

Pradžia – Kybartų daugiabučio kieme

mokejimai.suvalkietis.lt reklama

2019-aisiais Gražvydui dar nebuvo trylikos, kai jis tradicinėmis girliandomis išpuošė daugiabučio Kybartuose, Darvino gatvėje, kiemą.

– Mintis gimė, kai mieste trūko apšvietimo, trūko emocijų, – pradžią prisimena vaikinas. – Pirmais metais buvo labai kukliai. Viską dariau iš savo santaupų, šiek tiek prisidėjo tėvai. Kitais metais prisidėjo kybartiečiai, miesto svečiai ir artėjant šventiniam laikotarpiui šviečiančiomis dekoracijomis išpuošiau kiemo medžius, krūmus, sūpynes, suoliuką. O trečiais metais tos šviesos dar ir mirksėjo pagal muziką, tarsi šoko – man tai buvo pirmoji patirtis ne tik su dekoratyviniu apšvietimu, bet ir su šviesų programavimu bei muzika.

Vaikinas sulaukė begalės pagyrų ir iš vietinių, ir iš miesto svečių. Sulaukė ir pirmųjų kvietimų papuošti kitas erdves.

– Mane tai motyvavo dar labiau gilintis, tobulėti. Sugalvojau savo veiklą – girliandomis išdekoruotą daugiabutį ir jo aplinką pavadinti „Kybartų šviesų pasaka“ ir kasmet vis kažką naujo kurti. 2022-aisiais, kai projektui buvo ketveri, visą kiemą perdariau išmaniosiomis girliandomis. Tai buvo naujovė. Tačiau tuomet dar nebuvo net kalbų apie kitų objektų puošimą, tiekėjų ieškojimą, savo prekės ženklą, – sako Gražvydas.
Tuo metu vaikinui labiau rūpėjo treniruotės Marijampolės sporto centro baseine. „Plaukimą lankau 12 metų, dažnai tekdavo treniruotis net devyniose treniruotėse per savaitę. Siekiau profesionalo kelio, tačiau laikui bėgant keitėsi prioritetai ir dabar baseine lankausi tik dėl savęs.“

Didžiausia rizika – neprisiimt jokios rizikos

Per daugiau nei 5-erius metus sukaupęs neįkainojamą patirtį Gražvydas Kivylius, 2023 metų rugpjūtį įkūrė individualų verslą ir e-parduotuvę „Šviesų pasaka“. Tai – pirmoji ir kol kas vienintelė tokia įmonė Lietuvoje, kuri prie išmaniojo apšvietimo kartu priderina muzikines animacijas.

– Lietuvoje tuo niekas neužsiima, o, tarkime, Amerikoje kas antras namas papuoštas išmaniomis girliandomis, – sako jaunasis verslininkas.

Iš pradžių visas medžiagas – kilometrus girliandų ir laidų – jis pirko internetu per tarpininkus.
– Pasigilinęs sužinojau, kad tarpininkai perka iš lenkų arba iš prancūzų, o šie – iš kinų. Kai tą grandinę išnarpliojau, pradėjau domėtis gamintojais Kinijoje, kuri yra didžiausias pasaulio fabrikas, gaminantis tiek žemiausios, tiek aukščiausios kokybės produkciją. Atsirinkau tris kokybiškus produktus gaminančius fabrikus, iš kurių viską perku savikaina. Man kainos sumažėjo ne procentais, o kartais. Žinoma, perku labai dideliais kiekiais, nes žinau, kad tiek sunaudosiu.

Be abejo, yra ir rizikos, bet ne be reikalo sako: didžiausia rizika – neprisiimti jokios rizikos, – išgvildenta verslo grandine džiaugiasi Gražvydas.

Du pastarieji mėnesiai – juodas maratonas

Ketvirti metai Gražvydas gyvena Marijampolėje. Nuo devintos klasės mokosi Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje. Šiemet jau dvyliktokas. Vaikinas neslepia, kad mokslus šiek tiek apleido, bet tvirtai tiki, kad juos baigs, nors pastaruoju metu visos jo mintys – versle.

Du pastarieji mėnesiai, pasak vaikino, tarsi juodas maratonas. Darbai – įvairaus dydžio ir pobūdžio objektų puošyba – prasidėjo baigiantis rugsėjui.

– Ir anksčiau manęs prašydavo papuošti kokią įstaigą, kavinę. Papuošdavau. Bet tai būdavo tradicinis apšvietimas, kai viena girlianda šviečia viena spalva, kita – kita, lemputės sumirga, ir viskas. Tai, žinoma, gražu, be to, ne visur reikia visokių spalvų mirgu margu, efektų ir muzikinių animacijų. Visgi man įdomiau komponuoti tradicinį ir išmanųjį apšvietimą, – sako Gražvydas ir čia pat paaiškina, kaip apibūdinti „tą išmanumą“. – Tarkime, 50 lempučių ar tai 1000, nesvarbu kiek, ir jos kiekviena gali būti valdoma atskirai. Tai reiškia, kad galima sukurti ne tik skirtingus raštus, spalvas ir įvairius efektus, bet ir valdyti kiekvienos lemputės ryškumą ir spalvą individualiai. Vienu metu galima kontroliuoti spalvas ir – didžiausias pranašumas – kad jų šviesą galima suprogramuoti pagal muziką.

Vienas ryškiausių šių metų objektų, kuriame Gražvydas dirbo kartu su partneriais – išmani Jonavos eglė. Vaikinas džiaugiasi, kad „pirmas tokio dydžio blynas neprisvilo“. Eglė kas 15 sekundžių keičia penkias skirtingas animacijas. Ne tik spalvas, bet ir efektus!

Reikalinga komanda, o ją surinkti nelengva

Išmanaus apšvietimo subtilybių Gražvydas išmoko pats, minčių sėmėsi iš interneto.

– Esu savamokslis, jokiame vadovėlyje neparašyta, kaip daryti tai, ką tu mėgsti. Be abejo, labai palaiko, naudingų gyvenimiškų patarimų duoda tėvai, kiti artimi žmonės. Visgi vienam viską aprėpti labai sunku: ir buhalterija, ir prekių užsakymai, sandėliavimas, klientų ieškojimas, darbų atlikimas. Tai reikalauja labai daug įdirbio. Reikia ir gerų specialistų, – sako jaunasis verslininkas.

Daug ką Gražvydas daro pats, nesigirdamas, kad yra vadovas. Sako, kad jam netgi labai smagu pamatyti save iš žemesnės pozicijos. Jam nesuprantama, kad už jį vyresni jauni žmonės nesugeba elementarių ūkiškų dalykų. O gamybos procese reikia ir kabelį sulituoti, ir pajungti prie tinklo, ir paprasčiausią plastikinį surištuką tvirtai pritraukti. „Šiuo metu didžioji dalis jaunimo nori daug lengvų pinigų, bet neturi tokių rankų, kad mokėtų ne tik kompiuterio klaviatūrą spaudyti ar telefoną vienu pirštu braukyti. Be abejo, reikia specialistų ir prie kompiuterio: ir vizualizacijas, ir dizainą atlikti, ir įranga pasirūpinti. Viską privalome daryti patys, kitaip gali samdyti konkurentus per visą pasaulį ir atiduoti pusę uždirbto pyrago jiems“, – juokiasi Gražvydas.

Pasaka – įmonei ir miestui

Šiemet jaunasis verslininkas susipažino su Klemencu Agentu, žmogumi, kuris patikėjo Gražvydu ir jo darbu.
– Pirmas mūsų susitikimas įvyko šį pavasarį. Esu laimingas, kad tokių aukštumų versle pasiekęs žmogus patikėjo mano verslu, skyrė man daug dėmesio, pasidalijo savo patirtimi, drąsino nebijoti konkurencijos ir žengti pirmyn, – naudinga pažintimi džiaugiasi vaikinas.

Be abejo, džiaugiasi ir tuo, kad „Mantingos“ įkūrėjas jam leido pasireikšti savo valdose: apšviesti administracinį pastatą Stoties gatvėje, „Nicos“ ir „Kampo“ kavines ir pastatą Laisvės g. 20.

– „Mantingos“ administracinio pastato įžiebimas buvo sutartas lapkričio 28 d. Susiplanavome darbus, kad viską atliktume laiku, bet užtrukome Jonavoje ir turėjome skubėti. Taigi dieną prieš įžiebimą dviese su kolega darbą Marijampolėje pradėjome 6 val. ryte ir baigėme kitą dieną 17 val. Dirbome 36 val. be sustojimo ir „Mantingos“ pastatas šviesomis nušvito suplanuotu laiku. Juk yra žodis, pažadas, o tai – svarbiausia. Aš negalėjau pavesti žmogaus, kuris tai darė ne tik dėl savo įmonės aplinkos, bet ir dėl viso miesto, – džiaugiasi savo reputacijos nesugadinęs Gražvydas.

„Šviesų pasakos“ sukurta pasaka, be abejo, neliko nepastebėta marijampoliečių ir miesto svečių.
Paklaustas apie tokio grožio kainą, Gražvydas neslapukauja:

– Yra tekę puošti kavinių už tūkstantį, ir už 10 tūkstančių. Tarkime, kalbant apie „Nicą“, suprantama, kad tai ne tūkstančio vertės darbas. Galutinė suma apima ne tik darbą, bet ir prekes, mokesčius, PVM. Ne be reikalo miestų eglės kainuoja dešimtis, o kartais ir šimtus tūkstančių. Viskas priklauso nuo to, kiek ir ko klientas nori. O klientų mes neskirstome – išpildome ir šimtus kainuojančias idėjas, ir tūkstančius. „Ne“ pasakome tik tada, kai klientas nori įspūdingos idėjos gruodį. Klientai, norintys sukurti ir realizuoti tokias idėjas „nuo nulio“, kreipiasi gerokai anksčiau, – nedelsti ragina Gražvydas.

Planuose – švytintis miestas

Būtent apie tvaresnį ir išmanųjį dekoracijų panaudojimą ir galvoja jaunasis verslininkas. Jau žino, kaip pasitelkęs mišrią technologiją jis su komanda atnaujins per 300 Marijampolės dekoracijų stulpuose.
– Kai dekoracijos bus išmaniosios, tada visas miestas galės šviesti ne vien žalia ir balta spalva, o bet kaip: ir trispalve, ir kalėdinėmis spalvomis, per valstybines ar miesto šventes. Nereikės nuimti dekoracijų, perkloti kitos spalvos kabelių, nes tai ilgai užtrunka ir yra nepraktiška. Taip pat ir Savivaldybės administracijos pastatas. Dabar jis visas spalvas keičia vienu metu: arba raudona, arba žalia, violetinė ir t. t. Gražu. Bet norint padaryti kažką įspūdingesnio, reikia pasitelkti išmaniąją technologiją, – savo vizijomis dalijasi Gražvydas, kitais metais žadantis dar įspūdingesnę Marijampolės eglutę, kuri šoks pagal muziką, švies įvairiomis spalvomis.
Prieš metus įkurtas G. Kivyliaus verslas įsibėgėjo, apyvarta, pasak jo, augo. Tobulėjo ir pats Gražvydas. Jam svarbu, kad jis daro tai, ką moka, o perspektyvus išmanusis apšvietimas domina ir verslininkus, miestų vadovus, ir individualių namų savininkus.

Gyvenimo mokykla

– Didžiausias mokytojas esi pats sau. Kai viską pats atrandi, daug smagiau. Aš ir darbų ieškau, ir medžiagomis rūpinuosi, ir skaičiuoju, o norint sukurti kažką gražaus, pinigų reikia labai daug, – sako pašnekovas.

Gyveni ir mokaisi, tačiau, pasak Gražvydo, nereiškia, kad jis ignoruoja mokyklą.

– Mokslą aš prilyginu verslui, mokytis reikia visada, bet mokslas ir mokykla – du skirtingi dalykai. Mokykloje moko būti darbuotojais. Verslininkams, žinoma, ir man, tai gerai, darbuotojų reikia. Tačiau mokykla gniuždo žingeidumą, moko to, kaip tu turi daryti. O man įdomu, kodėl reikia daryti taip, o ne kitaip, – atvirai kalba Gražvydas, pripažindamas, kad smagu gyventi, kai kažką kuri ir, žinoma, tobulėji.

Pasinėręs į darbus vaikinas prisipažįsta mažai laiko skiriantis savo bendraamžiams. Nuo devintos klasės jis vienas apsigyvenęs Marijampolėje pirmą savaitę prisimena kaifavęs: „Vau! Aš vienas!“ Antrą savaitę dar irgi buvo smagu, bet po mėnesio pasidarė nebe taip smagu vienam, pasiilgdavo šeimos, artimų žmonių, namų ir kas antrą savaitgalį važiuodavo namo.

– Pasiilgstu ryšio su artimiausiais, ypač per Kalėdas. Dabar tas ryšys labai didelis. Manęs netraukia užsienis, aš noriu kurti ateitį Lietuvoje. Taip, kažkiek pakeliauti, padirbti kitoje šalyje nėra blogai, bet savoje aplinkoje jautiesi geriausiai. Turiu daug vizijų, planuoju išsiugdyti specia­listų. Juk čia toks darbas, kurio robotai neatliks, nelips į stulpą, nepapuoš girliandos. Šventinės aplinkos poreikis ne mažėja, o tik auga. Ateitis turi būti pasaka ir aš ja tikiu, – užtikrintai sako G. Kivylius.