Prieš 20 metų, gruodžio 26-ąją, cunamis Indonezijoje nusinešė, skirtingais skaičiavimais, apie 235 tūkstančius žmonių gyvybių, apie 0,5 mln. gyventojų neteko namų. Net nesinorėtų prisiminti tokių nelaimių ir apie jas rašyti, jei ne pastaraisiais metais dažnėjantys gamtos kataklizmai. Išties esame tokie maži, tokie smulkūs svečiai šioje Žemėje, ir niekada nežinome, kada ir kokiu būdu gamta mums gali smogti. O gali! Nes šios planetos gyventojai prarado gyvenimo saiką, pagrindines sugyvenimo su Gamta taisykles, glėbiais viską griebdami taip, tarsi būtume paskutiniai gyventojai šioje Žemėje, tarsi vaikų, anūkų ir tolimesnių kartų jau nebūtų.
Taigi – „cunamiai“ siaučia ir toliau: karais įvairiose šalyse, viską pakeliui šluojančiomis liūtimis, sausromis ar gaisrais. O ir mes savo mažuose gyvenimuose neretai patiriame savotiškus cunamius.
Istoriją fiksuoja internetas
Internete yra daugybė informacijos ir vaizdų apie 2004 m. Indijos vandenyno cunamį – plataus masto stichinę nelaimę. 9,3 balo žemės drebėjimas, kurio epicentras buvo į vakarus nuo Sumatros, netoli Simeuluės salos, sukėlė galingas cunamio bangas. Buvo suskaičiuota: žemės drebėjimo galia prilygo 20 petadžaulių (arba dukart daugiau, nei visų per Antrąjį pasaulinį karą panaudotų karinių ginklų, įtraukiant ir dvi atomines bombas). Radiolokaciniai palydovai užfiksavo 500–1000 km/h greičiu sklindančią bangą. Praėjus dviem valandoms po drebėjimo, bangos aukštis atvirame vandenyne siekė 60 cm. Tačiau pakrantėse banga pakilo tiek, kad į sausumą įsiveržė per 2-4 km, bangų aukštis vietomis pasiekė 10–30 metrų.
Perspėjimo sistemos nebuvo
Kadangi perspėjimo sistemos nebuvo, pakrančių gyventojai apie gresiančią nelaimę nežinojo, todėl tankiai apgyvendintose pakrantėse neišvengta daug žmonių aukų. Žuvo šimtai tūkstančių žmonių, dešimtys tūkstančių dingo be žinios, daugybė liko be pastogės. Labiausiai nukentėjo Indonezija (ypač Ačeho regionas), Šri Lanka, Tailandas, Maldyvai, Indija, Malaizija, Mianmaras, Somalis. Žuvo nemažai užsienio turistų (Švedijos, JAV, Australijos, Vokietijos ir kt.). Dėl cunamio regionas patyrė humanitarinę nelaimę, ekonominį nuosmukį.
Turistai tebelanko Šri Lanką
Taip, teksto pradžia visai ne kalėdinė.
Bet, kaip sakoma, žaibas į tą patį medį antrąkart netrenkia, tad viliamasi, kad ir Indonezija, taip pat ir Šri Lankos sala, bus saugi. Bent kurį laiką. Turistai, ypač darganų laikotarpiu, renkasi šią atostogų kryptį. Nes tai garantuota šiluma, žavus poilsis Indijos vandenyno pakrantėje, šiltas vanduo, savita kultūra ir nuoširdūs, besišypsantys žmonės. Skvarbi europiečio akis būtinai pamatys ne tik viešbučių prabangą, bet ir didžiulį skurdą Azijos perlu vadinamoje saloje.
Marijampolietė Lina Kičienė neseniai lankėsi Šri Lankoje – saloje, kurioje vis dar jaučiama prieš du dešimtmečius įvykusi tragedija.
Dviejų dešimtmečių atspindžiai tebelikę
– Stoviu įstabaus grožio paplūdimyje Beruvalos mieste, kur prieš 20 metų, iki 2004-ųjų gruodžio 26 dienos, stovėjo puikus „Eden“ viešbutis. Šio viešbučio ir ten viešėjusių svečių, personalo jau nebėra tarp mūsų nuo mano minėtos datos. Taip pat nebėra ir kitų, beveik 46 tūkstančių Šri Lankos gyventojų, kuriuos užgriuvo cunamio banga, sukelta žemės drebėjimo Sumatroje. Apie 15 metrų aukščio banga atskriejo iki Šri Lankos 450 km/h greičiu ir esantiems arčiausiai kranto nepaliko jokios galimybės išsigelbėti. Tik gyvūnai, paukščiai traukėsi dar iki katastrofos, nes jie jautresni Žemėje vykstantiems pokyčiams ir reiškiniams.
Indijos vandenynas turi ypatingų savybių – nepakartojamas jo grožis pinasi su bauginančiu nerimastingumu. Jį jauti tiek stovėdamas krante, tiek besimėgaudamas itin šiltomis vandenyno bangomis. Reikia tvirtai laikytis ant kojų ir būti atidžiam, kitaip labai nuspėjamai gali pasibaigti maudynės šiame vandenyne.
Kai ten esi, į galvą net neateina mintis, kad bet kurią akimirką vanduo galėtų stoti prieš tave siena. Siena, kurią stumia beprotiškas greitis ir jėga, Manau, kad panašiai jautėsi visi ten gyvenę, dirbę ar poilsiavę žmonės. Dabar mes žinome, jog tai įvyko. Ir aš, beveik po dviejų dešimtmečių, taip pat naiviai tikėdama esanti saugi, stovėjau ir gėrėjausi didingu vandenyno grožiu, bet tuo pat metu dar galvojau apie tą šv. Kalėdų dieną Šri Lankoje. Šiandien ant karščiu pulsuojančios vandenyno pakrantės matau tik buvusio viešbučio likučius, paminklą tragedijai atminti ir ramiai slampinėjantį varaną. Jei jis čia – tai gerai, nes jis tiksliai žino, kada verta jaudintis.
Nepaprastai gailiuosi tą siaubą patyrusių žmonių, gerai suvokdama, kad daugiausia aukų patyrė skurdžiausia Šri Lankos gyventojų dalis, kurios daugiau kaip 41 procentas. Vaizduotė man piešė tragišką vaizdą apie tų varguolių silpnutes pastoges, lūšneles be durų ir langų, kurias nušlavė vandens ir purvo šniokščianti pliurza. Ten, kur skurdas – ten ir netektys. Mačiau tai ir šiandien, žinau, tai nedings ir rytoj.
abai noriu palinkėti tos šalies nuoširdiems ir draugiškiems žmonėms, kad jų viltys, išsirinkus naują prezidentą, virstų ta teigiama realybe, kurios jie taip širdingai tikisi. Ir kad tie septyni procentai itin turtingų ir galingų ponų rastų savyje dvasios pakelti šalies ekonomiką, kuri prieš 76 metus buvo antra po Japonijos, o dabar nusmukdyta iki vienos skurdžiausių šalių pasaulyje. Ir dar. Meldžiu, kad ši šalis išsigelbėtų nuo itin primygtinės Kinijos įtakos, kuri, man pasiklausius, labai „kvepia“ planuojama aneksija dėl itin reikšmingos ten esančio uosto padėties, – pasakoja Lina.
Kodėl Šri Lanka?
– Lina, kelionės į Šri Lanką vis populiarėja, nors tai tolima sala, o kelionė iki jos – varginanti. Per kiek laiko turistai nusigauna į šį rojaus kampelį?
– Aš skridau su Turkijos oro linijų lėktuvu iki Stambulo, o po to kilome tiesiai į Kolombą – Šri Lankos sostinę. Kelionė ilga ir gana varginanti, trunka 14–15 valandų. Tiesioginiai skrydžiai užsakomaisiais reisais taip pat vyksta, tačiau tai turbūt dar labiau varginanti kelionė, kai apie 11 valandų esi priverstas praleisti lėktuvo sėdynėje.
– Kiek šioje tolimoje Indonezijos saloje yra Europos?
– Šri Lanka tikrai nėra civilizacijos nepaliestas kraštas. Saloje, kuri kadaise buvo britų kolonija, stipriai jaučiami anglų kolonistų pėdsakai – eismas vyksta kairiąja kelio puse, visi moka angliškai, o britų pasodintų arbatkrūmių dėka (prisimenate Ceilono arbatą?), Šri Lanka šiuo metu yra antra pasaulyje pagal užauginamos arbatos kiekį! Temperatūra čia visuomet gana aukšta, todėl visai smagu lietuvišką darganotą rudenį ar žiemą iškeisti į saulėtą Indijos vandenyno krantą! Kalbant apie viešbučius, pritaikymų europiečiams juose yra. Pastebėjau, kad viešbučių restoranuose stengiamasi gaminti kiek kitokį (ne tokį aštrų) maistą, nes vietos gyventojai valgo „ugnį“, ne kiekvieno europiečio skrandžiui tai įveikiama. Teko ragauti vietinio maisto, nes viešbutyje buvo specialus kampelis, kur jis buvo patiekiamas. Patiko jų čatniai su čia pat gaminamais skrebučiais (čatnis – garnyras, plačiai naudojamas indiškose virtuvėse). Ragavau masalos (prieskonių mišinių). Čia vartojama itin daug ryžių. O štai alkoholio, kaip pasakojo gidas, nevartoja net 90 procentų gyventojų. Daug žmonių yra vegetarai.
– O už viešbučio vartų – kas?
– Europietis sakytų, kad jam tai neadaptuotas gyvenimas. Daug skurdo, labai daug. Atrodo, kad iš 20 lentų suręstas kažkoks sandėliukas, o pasirodo, kad ten gyvena žmonės. Tiesa, lankantis sostinėje to nepasakysi, yra didžiulė takoskyra tarp šio modernaus miesto ir to, kas už jo ribų. Kitame – Kandis – mieste, itin jaučiamas britiškas palikimas. Kandis buvo trečioji ir paskutinė karalių sostinė, įsikūrusi kalnuose. Beje, britų kolonizatorių įnašas yra vertinamas! Tuo metu pakilo salos ekonomika. Tačiau per 70 vėlesnių metų ji buvo nustekenta. Tik 7 proc. gyventojų Šri Lankoje yra turtingi. Likusieji dalinasi į vidutinius (uždirbančius 100–300 dolerių per mėnesį) ir vargšus. Ir ne dėl to, kad tie vargšai būtų visiški tinginiai. Tiesiog nėra ten darbų, todėl gautą darbą jie labai vertina ir saugo.
– Minėjai, kad paliko įspūdį ir Negombo žuvų turgus?
– Taip. Tai karštis ir nuolankiai dirbantys žmonės. Moterys kiekvieną dieną tokiomis sąlygomis džiovina (nuolat varto) išskrostas žuvis. Siaubingas kvapas. Bet stengiausi pamatyti ne tik tai. Man buvo gražu regėti, jog patį juodžiausią darbą dirbančių žmonių veiduose – rūsčiuose, susimąsčiusiuose, kenčiančiuose tose sąlygose, išlieka susiduriančio žvilgsnio orumas. Jutau ne pasibjaurėjimą. Jutau pagarbą ir, atvirai pasakysiu, gėdą, kokie esame išlepę.
– Ačiū už priminimą, kas nutiko prieš du dešimtmečius. Ir ačiū už įdomias įžvalgas apie šiandieninę Šri Lanką.
Komentarai nepriimami.