Tai – apie pirmąją šių metų naują parodą Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejuje („Saulėračio“ galerijoje Vytauto g.) „Pašnekesiai su Vincu Firinausku“. Taip savo fotomontažų kolekciją pavadino panevėžietis fotomenininkas, dizaineris Evaldas Ivanauskas. Įkvėpimu jo dabarties fotografijoms tapo praėjusios epochos meistro darbai, tad iš tiesų šioje parodoje „šnekasi“ du ryškūs kūrėjai, gyvenime nesusitikę, tačiau suvesti atsitiktinumo – o gal ir dar kažkieno…
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos
Taip atidarydama parodą nemažam būriui susidomėjusių sakė muziejininkė Jolita Bičkienė. Ji labai informatyviai, jautriai ir subtiliai pristatė abu autorius (gaila, kad Evaldas Ivanauskas pats nedalyvavo) bei jų kūrybą, o fotomontažus, sakė, norisi vadinti tiesiog paveikslais… Parodoje eksponuojami didelio formato skaitmeniniai fotomontažai, sukurti naudojant Panevėžio kraštotyros muziejuje saugomų XX a. daug nuveikusio Miežiškių miestelio fotografo Vinco Firinausko (1892–1975) negatyvų atvaizdus. Tarpukariu įamžinti nuotraukų herojai (o tai – daugiausia paprasti žmonės, fotografuoti atelje ar jų pačių aplinkoje) atgyja kitame laike ir kituose kontekstuose, savituose ar net sapnų pasaulėvaizdžiuose.
V. Firinauskas nebuvo savamokslis: 1910–1914 metais Panevėžyje mokėsi pas žymų to laiko fotografą, nuo 1918 m. apsigyveno Miežiškių miestelyje netoli Panevėžio ir ten darbavosi. Buvo gabus, smalsus, mėgo medžio darbus, buvo sodininkas, vyndarys, šmaikštuolis… „Fotografuodavo savo studijoje, žmonės jį kviesdavo į namus švenčių ar kitomis progomis, – pasakojo J. Bičkienė. – Dažnai gėrimės senųjų fotografų nuotraukomis, bet šio autoriaus jos tikrai išskirtinės. Gal tai jam duota iš prigimties? Nėra nė vienos nereikalingos detalės, be galo stipri kompozicija, ji nesikartoja; fotografas mėgo pabrėžti į Lietuvą ateinančią pažangą: neretoje nuotraukų matome dviratį, motociklą, žmonės dažnai rankose turi laikraštį… Beje, patyrinėjus jo darbus pasirodė, kad ir jis šiek tiek jau bandė fotomontažą.“
Apie šios parodos gimimą Evaldas Ivanauskas (g. 1969 m.) yra kalbėjęs ir renginiuose, ir žiniasklaidoje. „Ciklo pradžią lėmė atsitiktinumas. 2004 m. Panevėžio kraštotyros muziejus rengė leidinį „Vincas Firinauskas ir jo fotografija“. Man, kaip jo dailininkui, projekto vadovė Zita Pikelytė patikėjo sudėlioti iliustracijas. Perrinkdamas nemažą pluoštą vaizdų (apie 400 nuotraukų ir apie 900 stiklo negatyvų), pajutau norą savaip surežisuoti siužetus, kuriuose dalyvautų V. Firinausko nuotraukų žmonės. Paveikė magiška senųjų fotografijų trauka. Vaizduose buvo kažkas atpažįstama ir artima.
Iš nuotraukų žvelgiantys žmonės siejosi su mano asmeninių prisiminimų personažais ir žadino vaizduotę“. Gal, svarsto, turėjo įtakos ir tai, kad pats yra kilęs iš kaimo… Jau turėdamas patirties fotomontažo srityje, kai naudodavo ir savo, ir kitų autorių darbus, neatsilaikė pagundai „pažaisti“ su V. Firinausko personažais. Pirmuosius darbus lydėjo sėkmė – ir taip jau visą dvidešimtmetį du fotografai „šnekučiuojasi“. Į kolegų ar parodų lankytojų klausimą, kodėl taip sužavėjo šios nuotraukos, E. Ivanauskas atsako, kad lėmė žmonės.
aždaug prieš šimtmetį požiūris į fotografiją buvo kitoks – ir patys žmonės kitokie, nei mes dabar – ne vien dėl aprangos ar šukuosenų. Jie tikri, nors pozuoja, bet jokio pozavimo nėra – jie susikaupę laukia (o palaukti nejudant reikėdavo). Jų veidai, žvilgsniai, pozos kvietė kurti įvairius pasakojimus, siužetus – apie kiekvieną jų autorius galėtų daug pasakoti. Nemažai išgirdome iš Jolitos.
Šiame cikle – vienuolika didelio formato darbų. Pirmą kartą jie buvo eksponuoti Panevėžyje, ten (pas mus irgi) žiūrovai pamatė ir originalius V. Firinausko mažo formato darbus, iš kurių į fotomontažus atkeliavo įvairūs veikėjai. Jolita Bičkienė kvietė paieškoti, iš kurių originalų, kas pateko į mūsų dienų autoriaus akiratį ir vaizduotę, bei kuo tai virto… Kilo ir diskusija: „perkūnijimas“ atliktas tobulai – ar čia tik nebus pagelbėjęs dirbtinis intelektas? Beieškant informacijos apie E. Ivanauską perskaičiau (matyt atsakymą): „DI pateikia išbaigtus vaizdinius – prarandame malonumą kurti. Kūryba – individualus žaidimas. Man nereikia, kad už mane žaistų“. Beje, jis yra užsiminęs, kad „pašnekesiai“ dar anaiptol nebaigti…
„Tai paroda, subalansuota visoms amžiaus grupėms: galime matyti prieš šimtmetį buvusio gyvenimo vaizdus, galime pasigėrėti kūrėjų (ir technologijų) sukurtu neįprastu pasauliu“, – sakė Jolita Bičkienė, kviesdama užsukti į muziejų.
Komentarai nepriimami.