Prieš 162 metus Lietuvoje prasidėjo 1863 –1864 metų sukilimas. Nors ir pralaimėtas, jis tapo tautos ryžto kovoti už laisvę simboliu bei pramušė kelius Lietuvos valstybės atkūrimui.
Augančios agresijos iš Rytų kontekste, 1863-1864 metų sukilimo idėjos šiandien tampa įkvėpimu saugoti, branginti, o prireikus – ir ginti šalies Nepriklausomybę.
Už taikius žygius – į juodąjį sąrašą
1863 metų sukilimas – ilgos kovos už laisvę dalis. Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų žmonės nenorėjo susitaikyti su Rusijos priespauda. Neramumai ir manifestacijos, nukreiptos prieš carinę Rusiją Lenkijoje prasidėjo dar 1861 metais. Netrukus nepasitenkinimo valdžia idėjos pasiekė ir Lietuvą. Visuomenėje tvyrojo pasipriešinimo nuotaikos, pradėti telkti sukilėlių būriai. Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus muziejininko-istoriko Rimvydo Urbonavičiaus pasakojimu, mūsų krašte taikius žygius iš Marijampolės į Sasnavą tuo metu rengė marijonai. Už tai jie buvo įtraukti į carinės valdžios juoduosius sąrašus.
Galimai išdavė smuklės šeimininkai
Sukilimą prieš Rusijos kariuomenę planuota pradėti 1863 pavasarį, tačiau, kaip žinoma, jis prasidėjo sausio 22 dieną Lenkijoje. Pirmasis susirėmimas Lietuvoje įvyko prie Čystos Būdos kaimo, esančio netoli Vinčų (Marijampolės sav.). R. Urbonavičius sako, visiškas atsitiktinumas, kad sukilėlius carinės kariuomenės husarai užklupo Marijampolės apylinkėse.
– Čystos Būdos kaime sukilėliai buvo užpulti dėl vietinių išdavystės – smuklės savininkai pranešė valdžiai apie prieš juos nusiteikusius valstiečius. Galbūt lankytojai neatsargiai kalbėjo apie telkiamus sukilėlių būrius, gal akivaizdžiai reiškė nepasitenkinimą valdžia – galima tik spėlioti, – tvirtina pašnekovas.
R. Urbonavičius primena, kad tuo metu viską kontroliavo carinė valdžia, buvo daug kariuomenės. Nuslėpti plataus masto pasipriešinimą nebuvo lengva – juk viską ruošia ne vienas ir ne du žmonės. Nors ir užpulti netikėtai, sukilimą žmonės planavo. Reikėjo ir ginklų, ir maisto, ir vietos, kur galėtų prisiglausti. R. Urbonavičiaus tvirtinimu, tokioje aplinkoje visada atsiranda išdavikų.
Ginklavosi dalgiais ir … drąsa
Skaičiuojama, kad mūšyje prie Čystos Būdos kaimo žuvo būrio vadas ir apie 40 sukilėlių. Pralaimėta kova sukėlė sumaištį ir nusivylimą. Ne tik dėl prarastų sukilėlių gyvybių, kurias rusų kariuomenė atėmė kapodami kardais ir šaudydami, bet ir dėl patirto pralaimėjimo, kuris tapo blogu ženklu tolesnei kovai.
– Pirmasis pralaimėtas mūšis duoda nekokį vaizdą. Ima sklisti kalbos, kad pasipriešinti sukilėliams nepavyko, kad daug žuvusiųjų, – paaiškina R. Urbonavičius.
Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus muziejininkas-istorikas primena, kad sukilėliai buvo ne tik nepasiruošę kovai, bet ir turėjo mažai ginklų. Tokiomis aplinkybėmis kitokio rezultato vargu, ar būtų buvę galima tikėtis. Istorikas svarsto, kad sukilėliai sudėtingą savo situaciją suprato.
– Ko gero, juos įkvėpė lietuviška drąsa. Ne bet kas ryžtųsi stoti į kovą prieš gerai ginkluotą caro kariuomenę su dalgiu rankose, – svarsto pašnekovas.
Laisvės siekio pralaimėjimas nenuslopino
Po Čystos Būdos kaimo mūšio Lietuvoje įvyko dar 320 susirėmimų. Dauguma jų buvo lietuvių sukilėlių nenaudai, todėl teko pripažinti pralaimėjimą. Skaičiuojama, kad sukilimo metu iš viso žuvo apie 20 tūkstančių žmonių, daugybė buvo ištremta į Sibirą, o bažnyčia ir kunigai patyrė persekiojimą ir spaudimą.
Po 1863 metų sukilimo sekė griežta rusifikacijos politika. Buvo uždrausta lietuviška spauda lotyniškais rašmenimis, privaloma tapo kirilica. Net ir tokiomis sąlygomis lietuvių tautinė savimonė nenuslopo.
Knygnešiai ir šviesuoliai, tokie kaip Jonas Basanavičius, toliau siekė tautos išsilavinimo, puoselėjo valstybingumo viltį. Jie tikėjo ir tikėjosi, kad išvaduoti tautą galima ne ginklu, o švietimu, mokslu, teisingu žodžiu ir susitelkimu.
– Į priekį atėjo žmonės, kurie buvo baigę mokslus. Jie turėjo mintį bei idėją, kad Lietuva turi būti, bet nebūtinai su Lenkija. Jų mintis buvo naudoti ne tikrąjį ginklą, o mokslą kaip ginklą ir jie sugebėjo išlaviruoti bei pasiekti savo, – atkreipia dėmesį R. Urbonavičius ir priduria, kad tautinis pasipriešinimas, galima sakyti, padėjo paruošti pamatus Vasario 16-osios Nepriklausomybės deklaracijai.
Komentarai nepriimami.