Esame įpratę, kad dramos kyla dėl žemiškesnių dalykų, vykstančių čia ir dabar: meilės, turtų, karjeros. Bet, pasirodo, ne mažiau kariaujama ir ten, kur turėtų vyrauti amžinoji ramybė, pagarba, susitaikymas. Kovojama dėl vietos kapinėse. Tokių karų kyla tarp artimų ir tolimų giminaičių, šeimos narių.
Marijampolėje daugiausia kovojama dėl vietos senosiose miesto kapinėse, nes čia laidoti artimuosius leidžiama tik tiems, kurie jau turi šeimos narių, giminaičių kapaviečių. Teko ne iš vieno girdėti, kad šią tvarką galima apeiti, jeigu susirandi žmonių, kurie pasidalina su tavimi savo giminaičių ar artimųjų kapaviete, paveda tau kapavietės prižiūrėtojo vaidmenį. Ir visa tai vyksta ne už dyką.
Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka
Senelių kapavietėje – svetimi palaikai
Į „Suvalkiečio“ redakciją pagalbos kreipėsi marijampolietė K. P. Garbaus amžiaus sulaukusi, kadais Marijampolėje gerai žinoma moteris žada per teismus kovoti, kad jai nereikėtų Marijampolės savivaldybės nurodymu senosiose miesto kapinėse nugriauti paminklo, kurį pastatė savo senelių atminimui, taip pat nuimti kapavietės uždengimo plokštės, išardyti aplink kapavietę sudėtas trinkeles. Nenusileisti ir toliau reikalauti, kad K. P. nusigriautų savavališkai pastatytą paminklą, žada ir šios kapavietės prižiūrėtoju oficialiai paskirtas M. M. Pastarojo teigimu, šioje vietoje yra palaidoti du jo broliai, proproseneliai.
Istoriją apie tai, kam priklausė ir tebepriklauso kapavietė, kas turi teisę joje tvarkytis, abi pusės pasakoja skirtingai.
Pasak K. P., kapavietėje palaidoti jos seneliai ir tetos. Kapavietė visą laiką buvo prižiūrima jos giminės. Jos tėvelis buvo įrengęs gražią metalinę tvorelę, pastatęs kryžių, žymintį, kad čia ilsisi Brundzų šeima.
K. P. teigimu, senelis jai prieš mirtį pavedė prižiūrėti jų kapus, ji pažadėjo kapų neapleisti ir tą darė visą laiką. Ir gėles sodindavo, ir lapus nugrėbdavo, tujų gyvatvorę genėdavo. „Niekada nemačiau jokių ženklų, kad kas kitas būtų rūpinęsis mano senelių kapaviete, kad būčiau radusi pasodintą gėlę ar uždegtą žvakę“, – pasakojo marijampolietė.
Moteris surado ir liudininkų, kurie raštiškai paliudijo matydavę, kaip minėtą kapavietę prižiūrėdavo K. P., iš pradžių dar su savo tėvu, o paskui viena. Daugiau niekas kitas, be jos, kapavietės netvarkė.
Didžiam marijampolietės nustebimui prieš kokius aštuonerius metus (tiksliai moteris neprisimena) nuėjusi prie senelių kapo ant kryžiaus neberado lentelės su užrašu, kad čia ilsisi Brundzų šeima.
Moteris kreipėsi į Marijampolės savivaldybės administracijos specialistę, atsakingą už kapų prižiūrą. Ji pažadėjo, kad lentelė bus atstatyta. „Ir iš tiesų, lentelė su čia palaidotų žmonių pavardėmis atsirado, tačiau mano senelių tolimesnė giminaitė, galimai pusseserės dukra, sunaikino tvorelę, išgriovė keturių kapų antkapius ir padarė savo tvarką. Paliko tik lentelę, kad čia ilsisi Brundzų šeima. Apsodinau tuos kapus vijoklinėmis gėlėmis ir toliau prižiūrėjau, tvarkiau kapavietę.
Taip viskas, dar be didelių pykčių vyko iki 2023 metų rugsėjo.
Pasak K. P., tuomet jai paskambino greta jos senelių kapavietės artimųjų kapus prižiūrinti marijampolietė ir paklausė, ką palaidojo jos senelių kapavietėje. „Labai nustebau, nes buvau prieš tris dienas tvarkyti kapų ir nieko panašaus nemačiau. Su manimi niekas nederino, kad mano senelių ir tetų amžinojo poilsio vietoje laidos kažką svetimą. Juolab kad toks reikalavimas yra numatytas Marijampolės savivaldybės administracijos kapų priežiūros reikalavimuose.
Aplankiusi kapavietę supratau, kad močiutės kape palaidota urna su man tolimo giminaičio palaikais“, – pasakojo K. P.
Praėjusių metų spalio pirmosiomis dienomis K. P. kreipėsi į Marijampolės miesto seniūniją, kuri po reformos tapo atsakinga už miesto kapinių priežiūrą, nurodydama, kad senelių kapavietėje palaidotas nepažįstamas asmuo ir prašė leisti atskirti senelio, senelės ir tetų kapavietę nuo šalia jai palaidoto nepažįstamo asmens kapo. Prie prašymo moteris pridėjo dokumentus, pagrindžiančius jos ryšį su Brundzų šeima, liudininkių parodymus, kad ji tvarkė šią kapavietę. K. P. teigimu, seniūnė jai leido tvarkytis. Todėl marijampolietė iš pradžių padalino kapavietę į dvi dalis ir atskyrė savo prižiūrimus kapus nuo šalia palaidoto T. M. borteliu, o praėjusių metų lapkritį dvi kapo vietas sujungė, uždengė plokšte, pastatė paminklą Brundzų šeimos atminimui. K. P. teigimu, kapavietę, kur palaidota urna, ji paliko M. šeimai.
Ginčą sprendė Marijampolės savivaldybės administracijos valdininkai
Tai sužinojęs, pasak marijampolietės, šalia K. P. artimųjų palaidoto T. M. brolis. M. M. įpyko, pradėjo Marijampolės savivaldybės administracijoje, Marijampolės miesto seniūnijoje aiškintis, kodėl pažeistos kapinių priežiūros taisyklės, kodėl su juo nebuvo derintas kapavietės pertvarkymas, nes taisyklėse yra nurodyta, kad „be seniūnijos ar kapinių prižiūrėtojo žinios statyti naujus, išvežti remontuoti kitus kapų statinius draudžiama. Tuomet paaiškėjo, kad M. M. yra oficialiai paskirtas šią kapavietę prižiūrinčiu asmeniu.
Marijampolės seniūnijos seniūnė Dalė Sabaliūnienė sako to nežinojusi, nes ką tik buvo perėmusi kapinių priežiūrą iš Marijampolės savivaldybės administracijos. „Greičiausiai tai įvyko skaitmenizuojant kapines, kuomet 2023 metais M. M. palaidojo savo artimą, jis automatiškai buvo paskirtas prižiūrinčiu asmeniu“, – svarstė seniūnė.
Tolimų giminaičių ginčą nagrinėjo ne tik seniūnija, bet ir Marijampolės savivaldybės administracijos buvęs direktorius Karolis Podolskis ir dabartinis Nerijus Mašalaitis, kiti specialistai. Buvo kreiptasi ir į policiją, Marijampolės savivaldybės tarybos narį.
Paskutiniai sprendimai palankūs M. M.
Kapavietę tvarkiusiai K. P. nurodyta išardyti visus sutvarkymus, nugriauti paminklą, nuimti plokštę, išardyti trinkeles. Moteriai įteiktas šaukimas atvykti vasario 7-ąją į Marijampolės savivaldybės administraciją, kur jai bus surašytas administracinio nusižengimo protokolas už kapinių tvarkymo taisyklių pažeidimus. Gresia bauda.
M. M. „Suvalkiečiui“ aiškino nesuprantantis K. P. norų. Vyro teigimu, minėta kapaviete rūpinosi jo močiutės šeima, jos dukros. Kapus prižiūrėjo dabar jau mirusi jo teta, paskui jo mama ir jis. Tuomet tolima giminaitė K. P. net nesirodydavo. „Mes visada žinojome, kad močiutė mums paliko prižiūrėti šią kapavietę, tai yra, mano mamai, jos seseriai. Už močiutės pinigus kapavietė ir buvo pertvarkyta. Geležinė tvorelė buvo pakeista borteliais. Čia yra palaidoti jos artimieji ir beveik prieš penkiasdešimt metų miręs tik ką gimęs mano broliukas, o 2023 metais – brolis T.“.
Nuotrauka iš pašnekovės asmeninio archyvo
M. M. teigimu, Marijampolės savivaldybės administracijoje K. P. buvo aiškiai pasakyta, kad nekištų rankų prie kapavietės pertvarkymo, kad jis paskirtas kapavietės prižiūrėtoju. „Žvakę uždegti, gėlių padėti niekas jai nedraudžia. Aš pažadėjau, kad jos senelių įamžinimas išliks, tad kodėl ji vis tiek ėmėsi pertvarkyti kapavietę, kam jai tai reikalinga. Paklauskite, kiek kapaviečių ji prižiūri oficialiai senosiose kapinėse ir kam norėjo palikti šios kapavietės priežiūrą. Tai „biznis“, – sakė M. M., pridūręs, kad savo reikalavimo nekeis – K. P. privalo nugriauti paminklą, išardyti pertvarkymus. Jis sutinka, kad protingiausia šį ginčą bus nagrinėti teismų keliu. Vyras teigė taip pat turįs daugybę liudininkų.
Garbaus amžiaus K. P. nežada paminklo griauti, jis jai kainavęs apie porą tūkstančių eurų. Moteris žadėjo kreiptis į teismą. „Aš nieko blogo nepadariau, aš tik sutvarkiau senelių kapus, įamžinau jų atminimą. Tą esu pažadėjusi. Tai jie į svetimus kapus lindo, niekada jų nemačiau šiose kapinėse“, – teigė marijampolietė.
Moteris apgailestauja, kad Marijampolės miesto seniūnijos seniūnė neranda dokumento, kuriame nurodyta, kad už šios kapavietės tvarkymą buvo atsakinga K. M., o po jos – ji, K. P. Marijampolietė sakė, kad šiose kapinėse jai paskirta dviejų kapaviečių priežiūra, nes turi daug giminių. Ji pripažino, kad pagalbos dėl senelių kapavietės tvarkymo buvo prašiusi ir Marijampolės savivaldybės tarybos nario Kęstučio Tumelio, o jo motiną, kuri yra K. P. sesers dukra, nurodžiusi paskirti kapavietės prižiūrėtoja, kai ji pati nebegalės to daryti.
Komentarai nepriimami.