Pastaraisiais metais vis labiau populiarėja vinilinės plokštelės. Kažkada, dar prieš atsirandant kompaktiniams diskams, daugelis turėjo šių plokštelių grotuvus, kaupė pačias plokšteles. Vėliau, vystantis technologijoms, jas išstūmė kasetės, kompaktiniai diskai ir skaitmeniniai įrašai. Ratas apsisuko, ir vinilinės plokštelės vėl grįžo, o tikrieji muzikos fanai įsitikinę – joks kompaktinis diskas neatkurs muzikos įrašo taip, kaip vinilas, ir niekas nepakeis vinilinių plokštelių grotuvo adatėlės traškesio bei gryno garso.
Vinilai – nepagydoma liga
Su marijampoliečiu Dariumi Pečiūra susitikome neseniai duris atvėrusiuose Marijampolės menininkų namuose „Užtvanka“, kur jis pakvietė visus besidominčius į „Vinilo pašto“ pristatymą. Daug metų muzika besidomintis vyriškis gyvai ir įdomiai papasakojo apie savo pomėgį, vinilinių plokštelių kolekciją ir nūdienos muzikos tendencijas.
– Sugalvojau surengti popietę su vinilinėmis plokštelėmis, nes žinau, kad yra nemažai žmonių, kurie mėgsta tokius įrašus, jais domisi, seka naujienas. Man įdomu, kas ateis, kas domisi tokiu muzikos formatu, noriu su tais žmonėmis pabendrauti. Vinilai yra mano hobis ir, galima sakyti, užkrečiama, nepagydoma liga, kuria sergu jau apie 20 metų. Kadangi šias plokšteles dažnai siunčiu užsakovams paštu, tai ir atsirado pavadinimas „Vinilo paštas“, sukūriau tokią paskyrą feisbuke, – pasakojo „Suvalkiečiui“ Darius.
Paklaustas, nuo ko viskas prasidėjo, jis atviras – pomėgį lėmė ir noras bendrauti su sūnumi Matu. D. Pečiūra išsiskyrė su žmona, bet labai norėjo palaikyti ryšį su Matu, bendrauti. Bandė tą ryšį palaikyti per sportą, nepavyko, tada pasirinko muziką. Ja sūnus domėjosi, ilgainiui tai peraugo ir į verslą, Matas atidarė muzikos įrašų parduotuvę Kaune, Laisvės alėjoje, ir jais prekiavo. Laikui bėgant, pomėgiai keitėsi, tos parduotuvės jau nėra, bet Kaune gyvenantis sūnus anuomet per muziką labai suartėjo su tėvu. Iki šiol tas ryšys, pasak Dariaus, artimas ir stiprus.
Plokšteles šimtais pirko užsienyje
Vyras pasakoja, kad nemažai metų važinėjo į Vokietiją bei Nyderlandus ir ten įsigydavo įvairių antikvarinių daiktų, kuriuos parveždavo į Marijampolę ir čia parduodavo. Į Marijampolę keliavo keramikos dirbiniai, muzikos aparatūra, baldai, įvairūs sendaikčiai. Žvilgsnis užkliuvo ir už vinilinių plokštelių, jomis susidomėjo. Laikui bėgant susipažino su plokštelių pardavėjais tose šalyse, lankėsi mugėse, tad kolekcija vis didėjo, vis daugiau vinilų parkeliaudavo į Lietuvą ir Marijampolę.
– Būdavo taip, kad įeini į muzikos parduotuvę ryte ir joje išbūni visą dieną, iki vakaro, tyrinėdamas plokšteles, jas atsirinkinėdamas, ieškodamas perliukų. Pavyzdžiui, 100 kvadratinių metrų rūsys būdavo prikrautas dėžių su vinilais, per dieną išsirinkdavome kokius 500 vienetų. Tai maždaug trijų metrų ilgio kaugė. Atnešdavome ją pardavėjui, šis per naktį viską įkainodavo, nes ant plokštelių kainos nebūdavo nurodyta.
Ryte sužinodavome, kad tie trys metrai plokštelių kainuoja apie 1000 eurų, sumoki ir jas išsiveži. Būdavo, kad parduotuvėje sūnus su draugu pasilikdavo per naktį, rinkdavosi, ieškodavo, o ryte aš juos pasiimdavau, – prisimena vyras.
Lietuviški vinilai – brangūs
Paklaustas, nuo ko priklauso vinilo kaina, Darius sako, kad ją lemia nemažai faktorių. Labai svarbu, kokiu tiražu išleista plokštelė, kokie leidimo metai, koks muzikos stilius, kiek garsus yra atlikėjas ir pan. Jei esi mažai žinomas, tai įrašai nebus brangūs. Brangu, kas populiaru, „ant bangos“. Be to, yra populiariausių ir perkamiausių dešimtukai, šimtukai, ir jie mažai kas keičiasi, juose visada yra tokie atlikėjai kaip grupė „The Beatles“ ar pan.
– Lietuvoje vinilinių plokštelių pardavimai keičiasi, keičiasi ir muzikos stiliai, kurių ieško pirkėjas. Aš pats klausau pačios įvairiausios muzikos, anksčiau patiko rokas, vėliau pop ar elektroninė muzika, dar vėliau sudomino džiazas, o dabar jau klausau japoniškos muzikos, nes labai gera jos vinilinių plokštelių raiška, aukšti įrašų standartai. Jei klausai jos per gerą aparatūrą, tai tikrai jautiesi kaip filharmonijos salėje, – aiškino pašnekovas.
Pasak Dariaus, paklausą visada turi tokios grupės kaip „Rolling Stones“, „AC/DC“, „Nazareth“, „Metallica“. Jis kaupia ir atskirų šių grupių atlikėjų albumus. Vinilai su lietuviškos muzikos įrašais, jo nuomone, pastaruoju metu labai išbrango, kainuoja 50–70 eurų, o jei tai „Fojė“ ar Andrius Mamontovas, tai ir visas šimtas eurų, nes šiame versle visi – atlikėjai, prodiuseriai, įrašų kompanijos ir dar kiti – nori uždirbti.
Plokštelių skaičių matuoja metrais
Į klausimą, kiek pats turi vinilinių plokštelių, marijampolietis atsako, kad anksčiau kolekcionuojant jam svarbu buvo kiekybė, o dabar jau kokybė. Dalis plokštelių jau daug kartų girdėta, bet sunku su jomis atsisveikinti, tad kaupia labai geros kokybės įrašus. „Turiu namuose penkias lentynas, kurių kiekviena maždaug metro ilgio, o tame metre telpa gal 100–150 plokštelių. Daugiau jų namuose negaliu kaupti, nes jos tiesiog netelpa ir žmona jau pyksta, kad užima daug vietos. Daug jų turiu ir paviljone Kauno gatvėje, kuriame prekiauju vinilais. Marijampoliečiai dažniausiai perka plokšteles, norėdami jas dovanoti kokia nors proga – gimtadieniams, Kalėdoms ir panašiai. Jaunimas ieško labiau alternatyvios muzikos, hiphopo. „Vinilo paštas“ veikia ir „Užtvankoje“, čia taip pat nemažas mano plokštelių pasirinkimas“, – sakė jis.
Vinilinių plokštelių kaina yra nuo 5 iki maždaug 500 eurų. Pats Darius turi dvigubą plokštelę, kurios vertė yra gal 900 eurų, bet ją įsigijo už pusę šios sumos, nes tai labai retas įrašas. Ant pačių plokštelių jų tiražai nėra nurodomi, bet tikras melomanas visada gali rasti tiražą internete.
Marijampoliečiai noriai perka ir lietuvišką muziką. Populiarūs yra Justinas Jarutis, GJan, Jessica Shy, perkamas ir popsas. Paklaustas, kodėl kažkada jau išstumtas vinilinių plokštelių pomėgis vėl sugrįžo, D. Pečiūra sako, kad tai pirmiausia nulėmė, kad žmonėms atsibodo skaitmeniniai įrašai, kuriuos gali bet kada gauti, padauginti, ištransliuoti, o vinilas yra tvarus dalykas. Tokios plokštelės klausymas suteikia tam tikros šilumos, ir patefono adatėlės traškėjimas yra su niekuo nepalyginamas. Klausymo ir garso kokybei daug įtakos turi pats imtuvas. Pigus neatkurs visko, yra prastų aparatų, kurie net gadina plokšteles. „Vinilas suartina šeimą“, – įsitikinęs melomanas.
Perliukų dar atranda Skandinavijoje
Seniausia jo kolekcijos plokštelė – 1967 metais išleistas paskutinis „The Beatles“ vinilas „Sgt. Pepper’s Lonely Hearts Club Band“. Darius perka ir visas knygas, kurios išleidžiamos lietuvių kalba apie muziką, jos atlikėjus, garsių muzikantų biografijas. Jis kasmet lankosi Vilniaus knygų mugėje, kur renkasi ir melomanai, ten pabendrauja su kitais kolekcininkais, atlikėjais. Dabar daug plokštelių įsigyjama internetu, į muges važinėti jau nereikia, tad didžiuliai plokštelių turgūs Nyderlanduose, kuriuose praleisdavo po kelias dienas, jau praeityje.
– Įdomių, retų ir vertingų įrašų dar galima atrasti Skandinavijos šalyse. Jie iš ten dar neišvežti, nes, pavyzdžiui, japonai pastaraisiais metais ten ieško įrašų ir visus perliukus baigia išvežti. Mes su draugais esame Stokholme atradę labai vertingų vinilų. Apskritai šių plokštelių rinkoje konkurencija yra labai didelė, tad man dabar tai jau tik hobis, o ne verslas. Verslui reikėtų įdėti labai daug pastangų, dirbti išsijuosus, prekiauti visoje Europoje, turėti savo parduotuves, daryti įrašus ir tinklalaides, dalyvauti mugėse. Aš tokių galimybių neturiu.
Mane dominančios plokštelės nebūtinai būna brangios. Labai svarbu įrašo kokybė, o metams bėgant mano muzikinis skonis neišvengiamai vis labiau išlavėjo. Vienas muzikinis stilius veda prie kito, o klausydamasis kokybiško įrašo tikrai gali pasijusti kaip koncertų salėje. Aš galiu pasakyti, iš kur gavau kiekvieną plokštelę, nes turiu gerą regimąją atmintį, – šypsojosi kolekcininkas.
Lankosi ir koncertuose
D. Pečiūra turi ir klasikinės muzikos, kurią atlieka simfoninis orkestras, įrašų. Jie tikrai geros kokybės, kartais paklauso ir jų. Jis nepraleidžia progos apsilankyti garsių atlikėjų koncertuose, per metus būna 3–5 išvykos į tokius koncertus.
Du kartus melomanas klausėsi grupės „Red Hot Chilli Peppers“ koncerto Lietuvoje ir Latvijoje, nepamirštamų įspūdžių paliko grupės „Black Sabbath“ pasirodymas, kurio metu, prisimena, net šnervės drebėjo. Šiemet laukia „Guns N’Roses“ koncerto Kaune liepos mėnesį, matė ir du Robino Viljamso koncertus.
– Sūnus Matas man padovanoja bilietą į koncertą, iš dukros gaunu knygų apie muziką, ir tai būna pačios geriausios dovanos. Na, o plokštelių man jau niekas nedovanoja, nes žino, kad turiu pakankamai jų, – atsisveikindamas šypsojosi pašnekovas.
Komentarai nepriimami.