„Suvalkiečio“ skaitytoja Ramunė mums papasakojo, kaip ji prieš kokį dešimtmetį su dukra apsilankė Vilniuje esančiame greitojo maisto restorane. Dešimtmetė maistą išsirinko greitai, tačiau mamai, ilgai studijavusiai valgiaraštį, apetito nežadino nė vienas patiekalas, nors po ekskursijos buvo taip pat gerokai praalkusi.
Kas vyksta? Keičiasi ne tik gastronominės tendencijos, bet ir skirtingų kartų skoniai? Barščius su grietine keičiame į gazuotą gaivųjį gėrimą, o kotletukus su bulvių koše ir salotomis į kebabą, mėsainį ar picą? Ar viskas čia gerai?
Picos ir kebabai turi savo valgytojus
Rengdama šį straipsnį, aplankiau keletą Marijampolėje esančių picerijų, kebabinių ir pakalbinau darbuotojus. Išgirdau, kad vien šiame mieste veikia bene 14 picerijų, o kebabinių dar daugiau. Kaip sakė kebabinės „Jurgos kebabai“ savininkė Jurgita Kilinskaitė, sunku pasakyti, kiek įmonių gamina šį maistą, jų skaičius kinta. Suprantama: picai pagaminti reikia specialios įrangos, didesnės erdvės, o kebabams pakanka ir mažesnės. Todėl ir aikštelėse, ir pakelėse, ir prie stočių, ir pačiose įvairiausiose vietose, kur yra žmonių srautai, galime pamatyti nedidelius kioskelius ar vagonėlius su užrašu „Kebabai“. Vienoje picerijoje išgirdau, kad per dieną pagamina apie 100, o kartais ir daugiau picų. Kebabų parduodama taip pat labai daug.
Paklaususi, kas yra pagrindiniai picų ir kebabų valgytojai, išgirdau, kad picas užsisakinėja visi – ir vaikai, ir jų tėvai, ir pensininkai. Kebabų pirkėjai, anot Jurgitos Kilinskaitės, yra dažniausiai suaugę žmonės, netoliese dirbantys darbininkai, taip pat ir pensininkai. Vaikų, perkančių kebabus, sakė pašnekovė, labai nedaug: jie renkasi reklamuojamus greitojo maisto restoranus, ypač jei jie yra arčiau mokyklų.
Daug kalorijų, mažai vertės
Maisto specialistai sako, kad pica turi didelę energinę ir mažą mitybinę vertę. Tai reiškia, kad, valgydami picą, gausime daug energijos (kcal), bet mažai naudingų maistinių medžiagų, vitaminų, mineralų. Nebent picą gamintume namuose, jos padą keptume iš speltos ar viso grūdo miltų, o „karūnoje“ puikuotųsi geras sūris, daržovės, kumpis ar varškė (beje, tokios – sveiko maisto – krypties picerija Marijampolėje yra). Bet jei pirksime, pavyzdžiui, užšaldytą picą, tai tikriausiai gausime daug druskos bei sočiųjų (blogųjų) riebalų.
Kebabai: kai kas nuogąstauja, kad šis maistas greitai taps lietuvių nacionaliniu patiekalu ir pralenks mūsų mylimus cepelinus. Taip, kebabai yra (gali būti) skanūs, sotūs ir nebrangūs. Tačiau riebalų ir kalorijų čia – ojojoj! Todėl jie neturėtų tapti kasdieniniu maistu, jei galvojame apie talijos apimtį ir skrandžio reikalus. Juolab, sako dietologai, kad balti smulkūs miltai, iš kurių gaminamas paplotėlis, neturi nei skaidulinių medžiagų, nei vitaminų ar mineralinių medžiagų. Nebent jis kepamas iš rupių miltų, o padažas gaminamas ne iš majonezo, bet iš varškės ar jogurto (beje, tokie padažai su prieskoniais ir žolelėmis – jokia naujiena daugelyje Vakarų Europos šalių).
Išties – šiuolaikinė mityba tampa visai kitokia: vis dažniau renkamės greitą ir ne itin sveiką maistą. Valgome per sūriai, per riebiai, per saldžiai, per daug, plius kava, energetiniai ar alkoholiniai gėrimai. Turbūt pats gyvenimo tempas keičia mūsų mitybos įpročius, valgome tada, kai turime laiko, valgome tai, kas greičiau pasiekiama ar pasigaminama. Kokybė pralaimi kiekybei!
Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Priežiūros departamento Alytaus apygardos priežiūros skyriaus vyriausioji specialistė inspektorė Kristina Kučinskaitė pritaria: greitas maistas – patogu, greitai ir skanu. Bėda, kad toks maistas yra mažos mitybinės vertės, ir tai jo mėgėjams ateityje gali turėti įtakos sveikatai.
Juk geras kebabas galėtų būti pagamintas naudojant kokybiškus maisto produktus, pvz., natūralią jautieną, vištieną, pilno grūdo tortilijas, liesus, nekaloringus padažus, šviežias, kokybiškas daržoves. Tačiau neretai kebabe mėsos yra tik nedidelė dalis, kitą dalį sudaro soja, krakmolas, džiūvėsėliai, kiti produktai. Naudojami aromato ir skonio stiprikliai.
Sūris ir sūrio gaminys – ne tas pats
Pasiteiravau pašnekovės apie maisto produktus, kurie patenka į kebabus ar picas. K. Kučinskaitė sako, kad viešojo maitinimo įmonės maistą turi ruošti pagal pasitvirtintas receptūras. Visi produktai, esantys rinkoje, turi būti saugūs, jie galimi naudoti maisto ruošimui (čia nekalbame apie mokyklas ir ugdymo įstaigas, kur produktų pasirinkimą reglamentuoja Vaikų maitinimo organizavimo tvarkos aprašas). Parduotuvėse matome daugybę duonos, pieno produktų rūšių ir pan. Kokia vieno ar kito produkto maistinė vertė – renkamės patys: pirksime sviestą ar tepų riebalų mišinį, sūrį ar sūrio gaminį ir t. t.
Taip pat gali elgtis ir viešojo maitinimo subjektai (kavinės, kebabinės, restoranai ar picerijos): vienas didesnį dėmesį skirs kokybei, kitas rinksis pigesnį, ne tokios aukštos kokybės produktą, kuris taps jo gaminamo užkandžio ar patiekalo sudėtine dalimi (suprantama – kad pirkėją „papirktų“ žemesnėmis kainomis nei konkurentai).
– Vadinasi, ir mūsų mėgiamuose kebabuose ar picoje gali būti skirtingos kokybės produktai. Kiek toks maistas geras įprastiniam vartojimui? Juk dažnai išgirstame, kai greitąjį maistą vadina „šlamštmaisčiu“, – klausiau K. Kučinskaitės.
– Jei tai ne pagrindinis mūsų maistas, o, pavyzdžiui, kartą-du per mėnesį – nieko blogo, tikėtina, neatsitiks. Bet nėra gerai, jei jaunimas, kuris vietoj mokyklos valgykloje siūlomų pietų per pertraukas bėga į užkandines, perka bandeles, dešrainius, mėsainius, kebabus (o tai yra menką mitybinę vertę turintis maistas), nes organizmas negauna maistinių medžiagų, kurių turėtų gauti, – sakė pašnekovė.
– Minėjote, kad labai mažose erdvėse (kioskeliuose, vagonėliuose) gali atsirasti higienos pažeidimų, nes juose dažniausiai nebūna stacionaraus vandentiekio ir nuotekų sistemos. Ar teko fiksuoti tokių pažeidimų kontrolės metu?
– Ribotas geriamojo vandens tiekimas, mažos erdvės apsprendžia tvarkomo maisto asortimentą, jose paprastai neleidžiama tvarkyti žalios mėsos, kiaušinių, neplautų šakniavaisinių daržovių.
Tokiose patalpose įprastai tvarkomi tik vartojimui jau paruošti produktai ar išsinešti skirtas maistas. Tačiau pažeidimų nustatome ir dideliuose restoranuose, ir mažose užkandinėse, kebabinėse – dėl darbuotojų sąmoningumo trūkumo, mokymų stokos, dėl kitų priežasčių, kai tvarkymasis lieka antroje eilėje. Esame gavę skundų, kad maiste rastas, pavyzdžiui, plaukas ar nagas, kad suvalgęs maistą, vartotojas pasijuto blogai, tačiau ūmių žarnyno ligų protrūkių dėl greitojo maisto užkandinėse įsigyto maisto nesame turėję.
Pašnekovė paminėjo, kad Marijampolės, Kalvarijos ir Kazlų Rūdos savivaldybėse yra apie 250 įvairių viešojo maitinimo įstaigų (įskaičiuojant ir maitinimą mokyklose, globos įstaigose ir pan.). Iš jų padidintos rizikos subjektų – apie 20 proc., vidutinės – apie 35, mažos – 28, labai mažos – 18 proc. Jų kontrolė vykdoma pagal patvirtintus valstybinės kontrolės planus. Žinoma, vykdoma ir neplaninė kontrolė pagal gautus vartotojų ar kitų įstaigų pranešimus, skundus.
Patys būkime atidūs
Maistas – šventas dalykas, nes dedame jį į savo burną. Vartotojas turėtų domėtis, ką ir kur valgo. Jis pats pasirenka: valgyti jaukioje kavinėje, restorane ar užkandinėje. Svarbu pastebėti elementarius higienos dalykus: švarą, tvarką, ar su maistu dirbantis žmogus, mūvėdamas tas pačias pirštines, neima pinigų, nesuka kebabo, nekrapšto nosies…
– Vartotojams norime priminti, kad, pastebėjus, jų manymu, pažeidimus, įsigijus netinkamos kokybės produktą, pirmiausia reikėtų kreiptis į pardavėją. Žinoma, informaciją-pranešimą galima pateikti ir Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai (užpildžius anketą internetu ar paskambinus telefonu 1879 arba +370 5 242 0108. Informaciją galima pateikti anonimiškai ar identifikuojantis per e. valdžios vartus). Visi pranešimai yra vertinami pagal pateiktą informaciją, jos išsamumą ir galimą pranešamo įvykio poveikio mastą visuomenės saugai, – sakė K. Kučinskaitė.
Komentarai nepriimami.