VĮ Kazlų Rūdos socialinės paramos centro Senelių globos namuose penktadienio popietė buvo jauki, šilta ir jaudinanti – 100-ąjį gimtadienį šventė šių namų gyventoja Albina Vyšniauskienė.
100-metės atminties laikas nepalietė
Pasipuošusi ir šypsodamasi jubiliatė ne tik klausėsi jai skirtų Seimo nario Dariaus Jakavičiaus, jo patarėjos Ievos Anuškevičienės, Kazlų Rūdos savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėjos Vilmos Bakelienės, mero patarėjos Inetos Stravinskaitės ir kitų svečių bei Senelių globos namų darbuotojų sveikinimo žodžių, priiminėjo dovanas, gėles, bet ir atsidėkojo eilėmis – garsiai, su intonacija padeklamavo Maironio „Trakų pilį“, patvirtindama, kad jos atminties laikas nepalietė.
Pasirodo, Albinukė, kaip ją švelniai vadina Senelių globos namų direktorė Renata Andriušienė ir visos darbuotojos, kuo puikiausiai atsimena ir deklamuoja ilgiausius eilėraščius. Todėl matėsi, kad ir D. Jakavičiaus jai skirtas Salomėjos Nėries eilėraštis „Mūsų dienos kaip šventė“ nudžiugino, o jo suskaičiuotas įspūdingas nugyventų dienų skaičius – 36500 – visus nustebino.
Susirinkusieji linkėjo jubiliatei Aukščiausiojo palaimos, sveikatos, artimųjų ir aplinkinių žmonių meilės, ramių ir šviesių dienų.
O R. Andriušienė, palinkėjusi, kad Globos namuose Albinukei būtų šilta, saugu, kad sulauktų užuojautos, padrąsinančio žodžio, pagalbos, apjuosė jubiliatę 100-mečio juosta.
Skambėjo „Ilgiausių metų“, o ekrane keitėsi nuotraukos iš jubiliatės gyvenimo. Jose – svečių ir artimųjų apsuptyje, jaukioje sodyboje, prieš dešimtmetį 90-ąjį gimtadienį šventusi graži, kukliai besišypsanti moteris.
Visi kur kas jaunesni
Kazlų Rūdos socialinės paramos centro Senelių globos namuose, kuriuose gyvena beveik 60 žmonių iš visos Lietuvos, Albina Vyšniauskienė apsigyveno visai neseniai, tik praėjusį gruodį.
Ji – vietinė, šio krašto vaikas. Augo Albinukė gausioje šeimoje – tarp keturių brolių ir trijų seserų, ji – ketvirta. „Dabar likau viena“, – liūdnai tepasako.
Ištekėjusi už Vinco, apsigyveno vyro tėviškėje Vinčuose.
– Kai varė į kolūkį, vyras pasakė, kad jis tai jau tikrai į „tą kolchozą“ nestos, o tu kaip nori, – pasakoja A. Vyšniauskienė. – Pardavėme ūkelę kaime, paėmėme paskolą, dar pasitaupę turėjome, ir nusipirkome namuką Kazlų Rūdos pamiškėj, paskui apsigyvenome Dariaus ir Girėno gatvėje. Gražiausi metai buvo, kai visa šeima buvo kartu.
Didžiausias sielvartas šimtametės neapleidžia dėl sūnų netekčių. Su vyru užaugino juos tris. „Jonuką, Algytį ir Rimutį“, – su didžiausia meile jų vardus taria mama. Visi trys sūnūs įgijo aukštąjį išsilavinimą, visi sukūrė šeimas, padovanojo močiutei anūkų, o šie – proanūkių.
Deja, dviejų sūnų jau nebėra, o labiausiai šimtametė pasigenda vyriausiojo Jono, kuris gyveno šalia mamos, kas vakarą aplankydavo. Juk po vyro Vinco mirties ji liko viena. „Jaunas mano Vinculis mirė, vos į pensiją išėjęs“, – vis pagaili moteris, našle likusi prieš kelis dešimtmečius.
Ir čia pat pasidžiaugia, kad jauniausiasis Rimantas, gyvenantis Vilniuje, anūkai, proanūkiai atvažiuos jos pasveikinti su jubiliejumi.
Švęsti nebuvo kada
Paklausta, koks jos ilgaamžiškumo receptas, šimtametė prisipažįsta, kad tikriausiai darbas ir buvo didžiausias stimulas gyventi.
– Dirbau daug ir labai sunkiai. Teko ir žiemą sniegą prie geležinkelio stoties nuo bėgių kasti, į kitą bėgių pusę nešti, ir smėlio pylimą prie paskutinių bėgių pilti, ir durpes naktimis nuo siauruko ant rampos krauti, – pasakoja Albinukė.
Pasak jos, po tokių sunkių darbų švęsti nebuvo kada, o ir noro didelio nebuvo, nors mėgo ir dainuoti, ir šokti. Ir puoštis patikdavo. „Tų suknelių kiek dabar kabo namely užrakinta“, – mosteli ranka jubiliatė ir čia pat pasidžiaugia, kad taip sunkiai dirbusi dabar gauna gerą pensiją, tai ir valdžia neturi dėl ko būti nepatenkinta.
Valgė ilgaamžė tai, ką patys užsiaugindavo: ir daržovių, ir kiaulių, nutrijų mėsą. Niekada nebuvusi ir dabar maistui neišranki, tik keptų, aštrių patiekalų nenori, o labiau švelnaus skonio ir sutrintų.
Kas sekmadienį Albinukė eidavo į bažnytėlę. Daug žmonių sako prisimenanti iš matymo, tad turi dabar ką pakalbėti ir su kambario drauge, taip pat šio miesto gyventoja.
– Tik apie karą nenoriu nei klausyti, nei žiūrėti, kai draugė televizorių įjungia ir rodo, kas vyksta Ukrainoje. Pati karą atsimenu puikiausiai. Buvo labai baisu, tai ir dabar tų žmonių labai gailiuosi, – sako šimtametė, toliau skaičiuojanti gyvenimo dienas šiltuose namuose, tarp ją mylinčių žmonių.
Tegul jų būna dar daug daug.
Komentarai nepriimami.