Šių metų sausio 14 dieną sukako lygiai 50 metų, kai Marijampolėje pradėjo veikti tuometis Kapsuko putliųjų verpalų fabrikas, 1994-aisiais tapęs „Vernito“ akcine bendrove. Nuo 1975-ųjų išgyvenusi daugybę permainų, prisitaikiusi prie besikeičiančių rinkų reikalavimų, kažkada turėjusi 1800, o šiandien – 185 darbuotojus, įmonė sėkmingai tebedirba, turi nemažai užsakymų ir ambicingų planų ateičiai.
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos
Administracinis pastatas turės naują savininką
Stoties gatve važiuojantys marijampoliečiai ar miesto svečiai pastebi, kad didžiulis „Vernito“ administracinis pastatas ir šalia esantis parkelis atrodo apleistas, penkiaaukščio languose nedega šviesos. „Ar dar esate gyvi, ar dar veikiate?“, – užsukę į „Vernitą“ klausiame įmonėje jau 52 metus čia dirbančio komercijos direktoriaus Rimanto Grabausko. „Gyvi, gyvi, ir visai neblogai verčiamės, nors, žinoma, įvairių pasikeitimų yra daug“, – sako jis ir pakviečia pasidairyti po kažkada vienos didžiausių miesto gamyklų cechus. Jie per tuos dešimtmečius mažai pasikeitė, tik, žinoma, gerokai tuštesni.
– Iš gatvės pusės gali atrodyti, kad gal čia mūsų jau nėra, bet tikrai esame. Gamybinis cechas yra be langų, todėl šviesų iš gatvės nesimato. Administraciniame pastate per penkis aukštus dabar dirba vos 15 žmonių, todėl ir atrodo, kad gyvybės čia nėra. Jau birželio mėnesį sulauksime didelių permainų – administracija persikels į gamybinį pastatą, o šis penkiaaukštis turės naują savininką, kuris kartu įsigyja ir šalia esantį žemės sklypą, anksčiau priklausiusį valstybei, o mūsų persirašytą „Vernitui“.
Pirkėjo įvardinti dar nenorėčiau, bet tai vietos atstovai, turintys planų ateičiai. Nauji savininkai pastato negriaus, o iš esmės rekonstruos. Pardavimo sandoris gerokai užsitęsė, nes teko susidurti su biurokratinėmis kliūtimis, ilgai tvarkomi reikalai su Nacionaline žemės tarnyba. Gautus pinigus panaudosime apyvartinėms lėšoms, galima tikėtis ir dividendų, – sakė komercijos direktorius.
Jubiliejų žada paminėti rudenį
R. Grabauskas po studijų iš karto atvažiavo į dar tik statomą fabriką ir pradėjo čia dirbti laikinuosiuose pastatuose parkelyje, kai dar tik kilo būsimojo fabriko sienos. Jo dabartinio kabineto spintoje yra raktas, kurį statybininkai įteikė naujojo fabriko vadovams 1975 metų sausio 14 dieną, kai buvo paleistos fabriko gamybinės linijos ir surengta atidarymo ceremonija. Daugybę metų fabrikui vadovavo šviesaus atminimo Kęstutis Liubinas, amžinybėn išėjęs prieš 15 metų. Nuo tada direktoriumi dirba jo sūnus Saulius.
Paklaustas, ar kaip nors minės gražią įmonės sukaktį, R. Grabauskas sakė, kad toks paminėjimas tikrai planuojamas, bet žiema tam nėra geras laikas, tad jubiliejinis renginys turbūt vyks rudenį.
Dukterinė įmonė Ukrainoje – parduota
– Pastaraisiais metais bendrovės darbe sulaukėme esminių permainų. Dar iki karo Ukrainoje, 2021 metų gruodį, pardavėme ten turėtos mūsų dukterinės įmonės akcijas, taip pat sandėlius, atleidome darbuotojus, o sandėliuose buvusius verpalus parsivežėme atgal į Marijampolę. Tai buvo labai geras sprendimas, kurį priimti paskatino tai, kad Ukrainoje, kurios vietines trikotažo gamybos įmones aprūpindavome savo produkcija, labai suprastėjo rinka, krito apyvarta. Netrukus prasidėjo karas, tad mes nieko nepraradome ir išvengėme visų padarinių, – sakė R. Grabauskas.
Pasak įmonės komercijos direktoriaus, anksčiau pagrindinę gamybos dalį sudarė akrilo verpalai, kuriems gaminti žaliava buvo perkama iš Baltarusijos.
Ši rinka pastaraisiais metais, aišku, užsidariusi, žaliava konteineriuose atkeliauja iš Naujosios Zelandijos ar ją pateikia patys užsakovai. Apie 50–60 proc. savo produkcijos „Vernitas“ anksčiau parduodavo Rusijos rinkoje, kuri taip pat užsivėrė. Akrilo gamyba, metams bėgant, tapo vis mažiau pelninga, ir bendrovei reikėjo pereiti nuo akrilo, kurio įmonių Europoje beveik nebeliko, prie kitokių verpalų gamybos.
„Vernito“ produkcija – karių apatiniam trikotažui
– Pradėjome gaminti grynavilnius ir vilnos su poliamidu verpalus. Jų gamybą jau pakankamai išvystėme, tad pas mus suverpiami ir ploni šukuotiniai, ir stori kočiotiniai verpalai. Europoje tokių fabrikų, kur būtų tokia įvairi produkcija, o mes ją dar ir nudažome, jau beveik neliko. Artimiausi yra tik Bulgarijoje ir Rumunijoje. Konkurentai nyksta, o mes laikomės. Žinoma, rinka yra nestabili ir nuolat besikeičianti, bet jei vienais metais paklausesni vienokie, kitais – kitokie verpalai, mes galime patenkinti poreikį, – teigė komercijos vadovas.
2022–2023 metais „Vernitas“ dirbo pelningai, o pelnas siekė apie 100–200 tūkstančių eurų. Praėjusių metų galutinių rodiklių dar nėra, bet aišku, kad veikla irgi buvo pelninga. Tiesa, teko investuoti apie milijoną eurų įrenginiams pirkti, nes reikėjo geresnių technologijų, norint gauti daugiau užsakymų. Ankstesniais metais „Vernitas“ gamino verpalus viršutiniam trikotažui, baldų audiniams ir kilimams, o nuo pernai pradėjo gaminti aukštos kokybės brangius verpalus plonam apatiniam trikotažui. Didelis jų užsakymas gautas praėjusių metų antrajame pusmetyje, kai tokie verpalai pradėti gaminti kauniečių bendrovei „Omniteksas“, vykdančiai didelį Krašto apsaugos ministerijos užsakymą ir siuvančiai apatinius drabužius kariuomenei. Pernai vien tik šiai karinei pramonei „Vernite“ pagaminta verpalų už 2,3 milijono eurų, o visi bendri įmonės pardavimai sudarė 8,4 mln. eurų.
– Džiugu, kad kariuomenei gaminami brangesni, aukštos kokybės gaminiai, jiems netaupoma. Krašto apsaugos užsakymas galioja ir šiemet, „Omniteksas“ dar laimėjo ir naują konkursą pagal NATO užsakymą, tad ir mes turėsime pakankamai darbo. Anksčiau ši įmonė verpalus pirkdavo Kinijoje, Indijoje, nes mes dar neturėjome tokių įrenginių, kurie leistų juos pagaminti. Kai juos įsigijome, kauniečiams daug patogiau turėti gamintojus netoli esančioje Marijampolėje, nes taip pigiau, daug paprastesnė logistika, sutaupomi pervežimo kaštai, lengvesnis ir paprastesnis atsiskaitymas, – aiškino R. Grabauskas.
Nerimą kelia prekybiniai karai
Šiuo metu apie 50–60 proc. „Vernito“ produkcijos parduodama Lietuvoje – pagrindinis užsakovas yra užsienio kapitalo įmonės. Tai – Skandinavijos šalių įmonė „Gabriel Baltics“, veikianti Vilkaviškyje, „Devold“ – Panevėžyje, taip pat „Barker Textiles“ – Kaune. Verpalai taip pat eksportuojami ir į Čekiją, Latviją, Estiją, Vokietiją.
Anot komercijos direktoriaus, Europos Sąjungos šalyse tekstilės pramonės padėtis šiuo metu gana prasta, daug siuvyklų užsidaro, bet „Vernitui“ tai tikrai nėra blogi metai, kokie buvo po Rusijos krizės 2008-aisiais. „Bankams jokių skolų neturime, gauname šiokį tokį pelną, darbą turi beveik du šimtai žmonių, jų priimtume ir daugiau, nes dirbame dviem pamainomis, dalis įrenginių dirba ir visą parą. Vidutinis darbuotojų atlyginimas – 1450 eurų. Gaila, kad žmonėms trūksta motyvacijos, jie verčiau gyvena iš pašalpų, nei nori dirbti.
Žinoma, rinkoje trūksta stabilumo, nerimą kelia įvairūs Amerikos skelbiami prekybiniai karai, nes ir jau minėtas „Gabriel“ nemažą produkcijos dalį parduoda būtent Amerikoje. Nepaisant visko, į ateitį, pradėję antrąjį veiklos 50-metį, žiūrime optimistiškai“, – teigė R. Grabauskas.
Komentarai nepriimami.