Šis pokalbis – apie tai, kiek reikia pastangų ir kantrybės, kad taptum tuo, kuo trokšti. Kad niekas nieko ant lėkštutės neatneš, kad pačiam reikės kabintis į gyvenimą ir kopti į savąjį everestą.
Pro šalį bildant traukiniams ir nuo bėgių skleidžiamo garso net drebant Kazlų Rūdos stoties sienoms, apie 50 žmonių susirinko į pirmąjį „Perono“ įkūrėjo ir jo sielos Edvardo Čyvo organizuotą pasimatymą su Rūta Augustinavičiūte. Jei tiksliau, renginys vadinosi „Tu ateik į pasimatymą“ (pamenate Nelės Paltinienės ir Eugenijaus Ivanausko dainą?). Skambant šiai dainai, į sofutę šalia renginio vedėjo Edvardo sėdo Rūta Augustinavičiūtė, marijampoliečiams žinoma kaip „Namų restorano“ įkūrėja, savo restorane dariusi tai, ką moka geriausiai – mylėjo maistą ir savo svečius.
Taigi – viltis, kad „Perone“ ir ateityje bus galima ne tik gardžiai pavalgyti, bet ir klausytis „skanių pokalbių“, užgimė!
Rūta Augustinavičiūtė: „Batonas, sviestas ir kubeliais pjaustyta palendrica, apibarstyta svogūno laiškais, – tai mano vaikystė.“
Kazlų Rūda – sava
Edvardo kalbinama Rūta prisipažino esanti „grynakraujė suvalkietė“, nemenką laiko dalį augusi ir bėgiojusi Kazlų Rūdos bei Bebruliškės miškuose. Marijampoliečiai ją pažįsta, nes šiame mieste ji buvo atidariusi „Namų restoraną“.
Jau metai, kai Rūta nedirba jokiame restoranų versle, tačiau jame praleido 15 metų. Šįkart ji atvažiavo iš Klaipėdos, kur dabar gyvena, pasidalinti savo gana ilga, bet nenuobodžia istorija. O Edvardas padėjo jai tai padaryti, užduodamas ir linksmus, ir rimtus klausimus. Pirmiausia jie išsiaiškino, kiek kuriam metų ir sutarė, kad abu gimę „prie ruso“.
– Kaip, Rūta, esi susijusi su Kazlų Rūda ir Bebruliške? – klausė Edvardas.
– Esu gimusi ir augusi Marijampolėje, kuo labai didžiuojuosi. Bet pusę vasaros visada praleisdavau Bebruliškės kaime pas močiutę – dirbau visus kaimiškus darbus – šienas, kiaulės… O kai šiandien aplankiau močiutę – ji vos neiškrito iš batų! Lyg koks Nausėda būtų pro duris įėjęs, – juokėsi Rūta.
Kazlų Rūdoje augo du Rūtos pusbroliai, tad ir čia Rūta nemažai laiko praleisdavo, žino, kas yra „trikampis“, „Baltas baras“, kas yra „Čečeta“. O kas yra „Muitinė“, Edvardas paaiškino ir Rūtai, ir to nežinojusiems (nors Kazlų Rūdos gyventojams seniai aišku, bet tai jau kita istorija).
„Perono“ įkūrėjas ir vadovas Edvardas Čyvas turbūt buvo patenkintas ir susirinkusia publika, ir į „pasimatymą“ atvykusia viešnia.
Apie vaikystę ir meilės išraišką
– Batonas, sviestas ir kubeliais pjaustyta palendrica, apibarstyta svogūno laiškais. Juk galima normaliai atpjauti gabaliuką palendricos. Kodėl kubeliais? – klausė Edvardas.
– O kaip kitaip Suvalkijoje šį sumuštinį pagaminti? Aš tai nežinau. Bet žinau, kad toks preciziškas palendricos pjaustymas yra meilės išraiška: bet koks pjaustymas, kai įdedame daugiau darbo, yra meilės išraiška, – įsitikinusi Rūta. – Tai – mano svajonių ekskursijų vaikystėje sumuštinis. Ir dar parduotuviniai keksiukai, viduje su braške ar šokoladu, kurių galiojimas – 14 metų.
Paklausta, kada buvo pirmi žingsniai į kulinariją, Rūta paatviravo:
– Kuomet būdavo baltos mišrainės pjaustymas kalėdiniu laikotarpiu. Mano šeimoje niekas nemėgsta gaminti – nei mama, nei močiutė, nėra jokio „iš kartos į kartą“. Mama daug dirbo, todėl pati turėdavau pasigaminti valgį. Mano firminė sriuba susideda iš (rašykitės receptą): vandens, makaronų ir „Maggi“ kubelio. Ir visa tai vyko tol, kol mama sužinojo, kad E621 vaikams nepatartina vartoti, ir „Maggi“ kubeliai mūsų namuose buvo uždrausti. Po to prasidėjo „Baltojo katino svetainė“, „Roberto receptai“. Bet kai atsirado Džeimio Oliverio laikai televizijoje, ojej! Buvau kokioje 4–5 klasėje. Žiūrėdavau į Oliverį ir galvojau: aš norėčiau būti šefė. Nei žinojau, ką tai reiškia, nei kiek tai pastangų kainuos, bet man tada tai atrodė didžiausia siekiamybė.
„Perone“ svečiai ne tik klausėsi istorijų, bet ir skanavo Rūtos paruoštą maistą.
Namų restorano idėja – šeštoje klasėje
Būtent šeštokė Rūta pirmą kartą nusipiešė savo restorano meniu – jis vadinosi „Home restaurant“ (lietuviškai „Namų restoranas“), net patiekalai buvo surašyti.
– Vėliau pradėjau ieškoti, kur studijuoti, kad galėčiau tapti virtuvės šefe. Buvo net du pasirinkimai: profesinė mokykla ir Vilniaus kolegija. Nusprendžiau važiuoti į Vilnių, studijuoti neakivaizdžiai, kad būtų galimybė dirbti kokiame nors restorane, – prisimena Rūta.
Tik įstojusi suprato, kad į jokią virtuvę jos niekas nepriims, net padavėjos darbo negaus, nes konkurencija šiame dideliame mieste didžiulė. Rūta parašė restoranams 30 elektroninių laiškų, pristatydama save. Jie skambėjo maždaug taip: „Esu Rūta, galėčiau pas jus nemokamai skusti bulves, pjaustyti mėsą ir t. t.“. Gavo net keturis atsakymus, bet pasiūlymai sunkiai derėjo su studijų grafiku. Tada įsidarbino padavėja labai gerame restorane, esančiame apie 20 km už Vilniaus. Padirbus pusę metų, Lietuvą ištiko 2008 m. krizė. Ją, kaip ir daugelį, atleido.
Kai darbo Vilniuje buvo beveik neįmanoma susirasti, Rūta grįžo į Marijampolę ir, neakivaizdžiai tebestudijuodama kolegijoje, įstojo ir į Profesinio rengimo centrą, padavėjo-barmeno specialybę:
– Pagalvojau, kad reikia „vienu šūviu nušauti du zuikius“. Tai buvo labai geras žingsnis. O kai krizė aprimo, kai tapau diplomuota padavėja-barmenė, vėl pakėliau sparnus į Vilnių baigti kolegiją. Įsidarbinau vyninėje „Vinchenzo“ po Baltuoju tiltu. Tai buvo beveik dveji nuostabūs metai. Tada supratau, ką vienu metu reiškia būti ir virėja, ir padavėja, ir bulvių skutėja, ir indų plovėja. Visi ten buvome direktoriai, – juokiasi Rūta. – Tada ta vieta buvo itin populiari, ant Baltojo tilto stovėdavo eilės žmonių, norinčių į „Vinchenzo“, grodavo geriausi didžėjai. Pamatėme, kad mūsų galimybių ribos – iki dangaus! Mes ten išmokome gyvenimo. Ir dar išmokau kepti sraiges – draugės tėtis jas augino, tad atveždavo maišą (apie 15 kg), ir mes jas paruošdavome. Todėl ir šiandien galite paskanauti keptų sraigių su česnakiniu sviestu, – ragino degustuoti Rūta.
Dirbo ir optikoje
– Apie 2012-uosius idėja, kad pateksiu į virtuvę ir būsiu šefė, blėsta: kai kolegijoje stojau į maitinimo verslo organizavimo specia-lybę, man niekas nepasakė, kad tai administracinė veikla, galbūt vadovavimas restoranui. Po dvejų metų pavargau nuo administracinio darbo. Padariau pertrauką. Spėkite, kur dirbau pusę metų? Optikoje!
Paklausta, kodėl optikoje, Rūta neieško žodžio kišenėje: „Ai, pagalvojau, akinius pati nešioju“. Iš tiesų tokios pertraukos – pašnekovė ima kalbėti labai rimtai – reikėjo, kad suprastų, ko iš tiesų nori gyvenime. Ir vis tik nuolat kirbėjo mintis, kad reikia eiti į virtuvę ir bandyti „prasimušti“.
Rūta papasakojo sutikusi aukštas pareigas restoranų pasaulyje einantį užsienietį, kurio paklausė, ką reikia daryti, kad patektų į jo „batus“?
– Jis pasakė tai, kas iki šiol man yra tarsi biblija: „Jei nesi pasiruošusi daryti visko nuo – iki, tai šitas kelias ne tau“. Jis pats yra dirbęs visus darbus – nuo indų plovėjo iki paties aukščiausio lygio vadovo. Dabar virėjas yra labai graibstoma „prekė“, o tada taip nebuvo. Ieškojau praktikos – manęs niekas nežino, neturėjau virtuvės patirties. Todėl dirbau nemokamai. Po darbo važiuodavau į įvairius banketus, kažkas rekomenduodavo mane kaip „papildomas rankas“ – kad kas nors atsimintų, kai reikės žmogaus. Nebuvo tai lengvas kelias. Bet vertinau tai kaip patirtį.
Degustacinis Rūtos padėkliukas: sumuštinis su palendrica kubeliais, sūriai, keptos sraigės ir kreminė jūrinio ešerio užtepėlė.
Reikia skirti baklažaną nuo cukinijos
– Kertinis posūkis mano gyvenime įvyko, kai su drauge nuvažiavome į Maisto ir gėrimų parodą „Litexpo“ rūmuose. Nuėjome į Bea-tos Nicholson vedamas dirbtuves. Kaip turbūt visa Lietuva, buvau jos gerbėja, ji man – kaip Oliveris, kaip Gustavas iš jo „enciklopedijos“. Ir kai nuėjome dvi kuklios merginos prašyti Beatos autografo į knygą, ji paklausė, ką veikiame gyvenime. Sakau, optikoj dirbu, sakau, kad virtuvė man žiauriai patinka, sakau, kad pradėjau dirbti banketuose. Beata – man: „Parašyk į feisbuką, primink, kur susipažinome. Man dažnai renginiuose reikia pagalbos. Nenoriu samdyti studentų, kurie baklažano nuo cukinijos neskiria“. Parskridau namo! Atrodo, kad išsipildė visos mano pasaulio svajonės. Parašiau kitą rytą jai ilgą motyvacinį laišką. Turbūt nuo bato dydžio iki antro mamos vardo viską surašiau. Ir kad viską viską virtuvėje galėčiau daryti! Toks iš pačios širdies laiškas buvo. Aišku, Beata neatrašė. Praėjo kokie du mėnesiai, dirbu optikoje, palaidojusi visas svajones. Ir tada gaunu jos laišką, kad pradedamas projektas „Jurgis ir Drakonas“. Tai buvo lygiai prieš 10 metų. Jie ieškojo vieno žmogaus į „Kaziuko mugę“, kuris padėtų pjaustyti picas.
– Rūta, ar norėtum? – klausė PATI Beata!
– Taip!!!
Tos trys dienos „Kaziuky“ buvo pirmas Rūtos žingsnis į virtuvę: daugybei žmonių komanda iškepė tūkstantį picų.
Po trijų dienų Beata man paskambino ir pakvietė prisijungti prie „Jurgio ir Drakono“ komandos. Visa vasara buvo pilna renginių, sakydavau, kad esu kaip kokia Bunkė – ryte Kaune, dieną Vilniuje, o vakare dar važiuojam į kokį gimtadienį. Po darbingos vasaros buvo atidarytas restoranas, kur pirmą kartą pradėjau dirbti tikroje virtuvėje!
Darbas su Beata Nicholson įkvėpė
– Po trijų mėnesių mano darbo patirtis – nors vežimu vežk! – prisimena Rūta. – Ir man pasiūlo – įsivaizduojate? – šefo poziciją. Nemaniau, kad galėčiau tai daryti. Nes šefo darbas – labai daug dalykų. Bet net nepagalvojusi pasakiau „taip“. Visada sakykite taip, jei kirba širdyje. Pasigailėsite vėliau, – dabar jau juokiasi pašnekovė.
„Jurgyje ir Drakone“ Rūta dirbo ketverius metus, išbandė visas pozicijas.
Dar dvejus metus Rūta dirbo su sūriais – norėjo pažinti šį produktą. Teko padirbėti ir maisto stilizavimo srityje. Paskutinis darbas Vilniuje – „Beatos virtuvėje“ maisto redaktore.
– Kartu su Beata kūrėme receptus, juos išbandėme. Buvo labai gera patirtis, maistą pamačiau iš kitos perspektyvos, supratau, kaip reikia viską sustyguoti, kad reikalai eitų tiksliai kaip laikrodis.
Keptos sraigės. Kai kas jų skanavo pirmą kartą ir sakė, kad česnakinis sviestelis prie jų labai tinka.
Sprendimas – restoranas Marijampolėje
– Tada jau buvau nusprendusi važiuoti į Marijampolę ir kurti savo restoraną. Kadangi restoranas negimsta greitai, tai vienu metu dirbau ir Vilniuje, ir kūriau restoraną. Kaip turi atrodyti mano restoranas, žinojau gal 10 metų. Viskas pavyko. Labai pasisekė gauti jam vietą, nes Marijampolėje yra labai sudėtinga išsinuomoti geras patalpas. Jų yra, bet visos priklauso vienam žmogui, – pasakojo Rūta.
Ji sakė, kad „Namų restorano“ įkūrimą palygintų su vaiko gimimu, o save vadino „supermamyte“ – norėjo, kad viskas būtų idealu: nuo gėlės ant palangės iki skanaus maisto lėkštėje. Pirmas mėnuo buvo nuostabus, visi norėjo pamatyti, paragauti. O paskui žmonės grįžo prie „majonezų“.
– Dirbau restorane kiekvieną dieną. Ir perdegiau. Buvo visokiausių aplinkybių, lėmusių mano išėjimą. Tai iki dabar yra didžiulė pamoka. Už visas pamokas esu dėkinga likimui.
Kas toliau?
Antroji „Perone“ vykusio „pasimatymo“ dalis – svečių klausimai. Pasak Rūtos, jautriausias klausimas apie tai, ką pati sau pasakytų po šešerių metų?
– Apkabinčiau save ir pasakyčiau, kad viskas bus gerai. Bus lengviau ir pasieksiu visko, ko tik pati norėsiu. Ir kad labai save myliu!
Be abejo, daug kam buvo įdomu, kada Rūta grįš namo (į Marijampolę), ar tai apskritai yra jos planuose?
– Grįžti tikrai planuoju – anksčiau ar vėliau norėsis būti arčiau artimųjų. Bet kada tai įvyks – sunku pasakyti.
Šiandien Rūta yra Klaipėdos Socialinių mokslų kolegijos dėstytoja ir restoranų konsultantė.
*
Renginys praėjo tarsi vienu atsikvėpimu. Kadangi pirmas „pasimatymas“ praėjo sklandžiai, tikimės, kad „Perone“ Edvardas Čyvas sutiks ir daugiau „keleivių“, įdomiai keliaujančių per gyvenimą ir turinčių ką pasakyti, motyvuoti, įkvėpti kitus „keliautojus“ ir, žinoma, patirti skanių įspūdžių iš „Perono“ virtuvės.
Daiva KLIMAVIČIENĖ
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos
Komentarai nepriimami.