Kai Ona Čirvinskienė, Mokymo centro, esančio Marijampolėje, įkūrėja ir jo ilgametė vadovė, pakvietė į savo įmonės 29-ąjį gimtadienį, sutrikau: „Kodėl nelaukiate 30-ojo?“
– Galime ir nesulaukti, – atvirai pasakė. Ir pridūrė, kad mažėjant gyventojų mažėja ir norinčių įgyti tam tikras kvalifikacijas.
Energingą pašnekovę, kurios „pasas meluoja“ (Onutei – 82-eji) drąsiai galėčiau pavadinti „skaičių žmogumi“, nes visus savo žodžius ji iliustruoja skaičiais. Taigi – per 29-erius Mokymo centro veiklos metus daugiau kaip 17 tūkstančių žmonių įgijo profesinio mokymo diplomus ir darbų saugos pažymėjimus.
17 tūkstančių! Tai beveik pusė šiandieninės Marijampolės.
Bet ne tik skaičiai svarbu. Ypač nustebino O. Čirvinskienės atvirumas. Skaitydami šį tekstą, neabejoju, daugelis aikčiosite: nejaugi taip galėjo būti?
Ona Čirvinskienė visada rasdavo ką mandagiai atsakyti tiems, kurie retoriškai klausdavo: „Iš kokio tu kaimo?“
„Iš kokio tu kaimo?“
Buvo 1995-ųjų gruodis, kai O. Čirvinskienė pasitraukė iš Marijampolės darbo rinkos mokymo centro direktorės pareigų. Išeitinė išmoka, suskaičiavus ir nepanaudotas atostogas, buvo 12800 litų! Ne naują automobilį Onutė už juos pirko, ne Turkijon atostogauti skrido, bet nusprendė investuoti: sukurti Mokymo centrą. Žmonos sprendimu, švelniai kalbant, abejojo vyras, sakęs, kad geriau sėdėtų namie ir lauktų pensijos (tuomet Onutei buvo 53-eji). Bet moteris jautėsi kupina energijos, turėjo aukštąjį išsilavinimą ir didelę mokymo patirtį, todėl nusprendė rizikuoti. Maža kas kam nepatinka – visų juk nesupaisysi.
Metas tokiai rizikai buvo labai sudėtingas: už bet kokią paslaugą, sako pašnekovė, visi norėjo kyšių. Ir dar, sakė, daug kas pavydėjo, kad ji bandanti kurti savo verslą.
Kai 1995-aisiais su 17 savo sukurtų įvairių specialybių ir profesijų mokymo programų marijamopolietė susiruošė Vilniun į Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministeriją, ten išgirdo, kad ji tikrai negausianti licencijų. Tada, anot jos, prasidėjo „kryžiaus keliai“, nes marijampolietė nusprendė niekam neduoti kyšių. Pusę metų su savo programomis ji varstė ministerijos kabinetų duris. Tiesa, kepalą kaimiškos Kalvarijos duonos su užkanda ir „skysta terpe“ važiuodama į sostinę vis dėlto įsidėjo. Komisijose buvo įvairių žmonių – ir ją palaikančių, ir kenkiančių. Vienas paklausė tiesiai:
– Iš kokio tu kaimo, kad išdrįsai tokį verslą kurti?
– Išdidžiai pasakiau, kad iš Marijampolės. Tada išgirdau: „Bet ir drąsi!“. Pradėjo jie mane „egzaminuoti“ iš pateiktų programų, o aš jiems viską – kaip žirnius į sieną. Sakiau, kad dar ir daugiau žinau, jei tik jie norėtų išklausyti. Po to komisija atvažiavo įsitikinti, ką ta „kaimietė“ Marijampolėje turi. O turėjo dvi klases ir įvairių mokomųjų plakatų.
Po visų tikrinimų finalas buvo sėkmingas: O. Čirvinskienė gavo visas licencijas, išskyrus vieną, kuriai tuo metu dar neturėjo priemonių.
Tokia buvo pradžia.
Padėjo „žydiška korta“
– Kai po pusmečio nuvažiavau į ministeriją (LR Švietimo ir mokslo – red. past.), manęs paklausė, kas man pasiūlė kurti tokį mokymo centrą. Atsakiau, kad pati sugalvojau. Mane aptarnavusi darbuotoja pasakė, kad reikia duoti 500 dolerių kyšį. O aš pasakiau, kad ir be kyšio licencijas gausiu. Aišku, teko patirti, kaip sakoma, „prisikabinėjimų dėl prisikabinėjimų“, o kai pagaliau netekau kantrybės, mečiau jiems „žydišką kortą“: „Mano mama užaugino žyduką, jis dabar dirba televizijoje, ateis pas jus, jūs jam galėsite parodyti įstatymą, kurio nėra“. Žinoma, jokio žyduko nebuvo. Bet mokymo programą komisija pasirašė. Kyšio nereikėjo, bet pagudrauti teko.
Onutė neslepia, kad ne kartą teko ir atsakinėti į klausimą: „Iš kokio tu kaimo?“. Niekas netikėjo, kad ji gali kurti ne kokių nors „bulkučių“ ar rūsiuose siūtų drabužėlių, bet mokymo centro verslą.
O. Čirvinskienė prisimena ir pokalbius Marijampolės savivaldybėje.
– Kai kurie padalinių vadovai man tiesiai pasakė, kad man NEGALIMA nieko steigti. Tiesiog – man tai neleidžiama! O kai po visų praeitų „kryžiaus kelių“ 1996-ųjų vasarį atėjau į Savivaldybę, pasipuošusi trumpais kailinukais, beretuke ir avėdama lakuotais bateliais, ir kai pasakiau, kad noriu registruoti savo įmonę, ekonomistė reagavo taip:
– Kąąą? Tu čia… (pasukiojo pirštą ties smilkiniu) pasitikrinai?
– Ar jūs žinote, mieloji, kas aš?
– Nesupratau…
– Tai aš jūsų nesuprantu, – prisimena nejaukų pokalbį su tuomete darbuotoja Onutė. – Tada ši paklausė, kas esu, kokius mokslus baigusi, kur dirbusi. Parodžiau jai diplomus, darbo knygelę, kad matytų, kur esu dirbusi.
Pamačiusi, kad esu baigusi statybos ekonomikos ir organizavimo specialybę technikume, o po to – ekonomikos magistrą Vilniaus universitete, 16 metų dirbusi Kaimo statybininkų mokymo kursų dėstytoja ir dėsčiusi darbų technologijos, kėlimo įrenginių darbą, darbų saugą, vėliau dirbusi Darbo rinkos mokymo centro direktore, ekonomistė net atsisėdo:
– Aš jūsų atsiprašau…
Po pusmečio, sako pašnekovė, ši ekonomistė atėjo į jos vadovaujamą centrą mokytis darbų saugos. Ir dar sūnų atsivedė.
Onos Čirvinskienės knygos „Saugokime lietuviškas tradicijas“ pristatymą vedė režisierius Vytenis Pauliukaitis.
Dainų tekstų autorė
Istorijos, į kurias buvo patekusi O. Čirvinskienė, netilptų, kaip sakoma, ir į jaučio odą surašyti. Ji tai bando surašyti į knygas. Jau yra išleidusi keturias – ir apie savo gyvenimą („Kaip aš tapau laiminga moterimi“), ir eilėraščių. Šiuo metu rašo jau penktąją knygą.
Mažiau pažįstantiems Onutę turbūt bus naujiena, kad net 22-iems jos eilėraščių tekstams yra sukurtos melodijos ir šios dainos skamba koncertuose, jų galima klausytis ir „Yutube“ kanale. Daugeliui eilių melodijas sukūrė kompozitorius Vidmantas Sakalauskas. Onutė džiaugiasi, kad net iš LATGA gauna autorinį atlyginimą už savo kūrinių panaudojimą.
Paklausta, kuri jos daina yra pati populiariausia, sako, kad „Širdies dūžiai“, ją atlieka Kalvarijos kaimo kapela „Giminės“, 2023 m. laimėjusi I vietą kapelų varžytuvėse.
Apie ateitį: „Su viltimi, kad viskas bus gerai“
O. Čirvinskienė ne veltui nuogąstauja, ar sulauksianti įmonės 30-mečio: kadangi gyventojų mažėja, daugelis žmonių naujas kvalifikacijas įgyja ir kitose įstaigose (Užimtumo tarnyba siūlo ne vieną galimybę norintiems mokytis).
Turime licencijas 46 mokymo programoms. Specializavomės autokrautuvų vairuotojų programoje, taip pat elektrikų – šiuo metu tai dvi pagrindinės profesijos, su mokiniais dirba labai stiprūs šių profesijų mokytojai. Yra ir naujų profesijų, pavyzdžiui, hidromanipuliatoriaus operatoriaus. Penkerius metus mokėme karinių oro pajėgų elektrikus – buvę mokiniai dirba radarų stebėtojais prie valstybės sienų. Mūsų paruoštus elektrikus visi labai noriai įdarbina, – džiaugiasi O. Čirvinskienė.
Bet labiausiai jos širdį džiugina tai, kad iki šiol Mokymo centro kolektyvas – kaip kumštis! Vieni kitiems padeda, palaiko. Ir tikisi, kad O. Čirvinskienės mokymo centras 30-ojo jubiliejaus tikrai sulauks!
Komentarai nepriimami.