Galite klausytis ir straisnio garso įrašo
Vienas garsiausių Lietuvos teatro režisierių, kitąmet 90-metį minėsiantis ir jau daug metų Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantis Jonas Jurašas pagaliau sugrįžo į savo vaikystės ir jaunystės miestą Marijampolę, kuriame gyveno 1941–1954 metais. Tiesa, sugrįžo netiesiogiai – viešojoje Petro Kriaučiūno bibliotekoje šiomis dienomis atidaryta režisieriaus kūrybai skirta paroda „Jonas Jurašas. Būties kaina“. Marijampolė pagaliau atidavė duoklę šiai legendinei asmenybei, kuriai mūsų miestas visada buvo svarbus. Apie tai liudija ir parodos atidarymo metu perskaitytas J. Jurašo laiškas.
Paroda į Marijampolę keliavo ilgai
Ši paroda pirmą kartą dar 2021 metų rudenį buvo atidaryta Nacionaliniame Kauno dramos teatre, kuriame Jonas Jurašas daug metų dirbo, pastatė jau legendiniais tapusius spektaklius ir kurį, neatlaikęs tuometės cenzūros gniaužtų, paliko 1972 metais, parašęs garsųjį atsisveikinimo laišką ir emigravęs į JAV. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus parengta paroda Kaune sulaukė didžiulio dėmesio, o jos atidaryme tada dalyvavo ir grupė Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos moksleivių, nes būtent šią mokymo įstaigą yra baigęs J. Jurašas.
Parodoje pasakojama ir apie režisieriaus gyvenimo Marijampolėje metus. Gimnazistams buvo ypač įdomu pavartyti ir tuometės 1-osios vidurinės mokyklos XIb klasės, kurioje mokėsi būsimas režisierius, dienyną. Ties J. Jurašo pavarde pagal tuometę penkiabalę sistemą penketų ir ketvertų labai nedaug. Mokėsi jis prastai, itin nesisekė matematika, daug laiko nuo pamokų atimdavo sportas.
Parodos atidaryme Kaune teko dalyvauti ir „Suvalkiečio“ žurnalistui, o ją apžiūrėjęs, paprašiau kuratorės Liucijos Armonaitės atvežti pa-rodą ir į Marijampolę. Prireikė beveik ketverių metų, kol šį planą pavyko įgyvendinti.
Per tuos ketverius metus paroda apkeliavo dar keturis Lietuvos miestus. Būta planų ją Marijampolėje atidaryti pernai, kai po rekonstrukcijos duris atvėrė senasis Dramos teatro pastatas, bet tokiems planams nebuvo pritarta. Pagalbos ranką ištiesė P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos kolektyvas, priėmęs parodą, daug padėjęs ją rengiant Marijampolėje ir supratęs šios asmenybės svarbą mūsų miestui bei jo kultūriniam laukui.
Atvyko po tragiškos tėvų žūties
Tad ir daugybė žmonių praėjusią savaitę dalyvavusių parodos atidaryme Marijampolėje, ir ekskursantų po parodą grupės pirmosiomis dienomis įrodė – miestas žino Joną Jurašą, jį prisimena, jis mums reikalingas. Net ir tą kuklų raudonų plytų namelį Vytauto gatvėje, kuris dabar parduodamas ir laukia naujų savininkų, ne vienas atrado ir bent iš tolo apžiūrėjo.
Kai kas aplankė ir J. Jurašo globėjų Marijos ir Adomo Bartoškų kapą senosiose miesto kapinėse. Būtent jie priglaudė giminaitį, kai tuomet penkerių metų vaiko tėvus Panevėžyje jo akivaizdoje nušovė kažkokie banditėliai baltaraiščiai, mamai mokytojai Sofijai Jurašienei keršiję už tai, kad dėl prastų pažymių buvo palikti antriems metams kartoti kursą.
O paroda prasidėjo ištrauka iš legendinio J. Jurašo režisuoto spektaklio „Barbora Radvilaitė“, kurioje monologą skaitė garsioji aktorė Rūta Staliliūnaitė. Senuose kadruose ji pasipuošusi scenografės Janinos Malinauskaitės sukurta suknele, kuri taip pat eksponuojama parodoje. Buvo perskaitytas Sarasotos mieste Floridos valstijoje dabar gyvenančio J. Jurašo laiškas marijampoliečiams, kurį jau spausdinome „Suvalkietyje“.
„Mielieji, norėčiau šiandien būti kartu su jumis, paspausti jums ranką, pažiūrėti į akis, atpažinti jūsų veido bruožus, gal sutiktus kadaise Vytauto gatvėje, gal jau paveldėtus iš marijampoliškių tėvų ar senelių. Norėčiau vėl pereiti šio miesto gatvėmis, perbėgti tais pačiais takais, kuriais bėgdavau tekinom, o kaimynai sakydavo: tas vaikas ir vaikščioti nemoka, tik bėga ir bėga“, – rašo jis laiške, dėkodamas visiems, kurie aplankys šią parodą.
Turime įamžinti režisieriaus atminimą
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus direktorės pavaduotoja kultūrinei veiklai Auksė Kapočiūtė-Vaitkuvienė pabrėžė, kad paroda skirta išties išskirtinei asmenybei, ir Marijampolė turi didžiuotis, kad būtent čia augo J. Jurašas. „Turime suvokti, kad labai svarbus yra tas vietos dvasios fenomenas, išugdęs tokį žmogų. Susitikę su Savivaldybės atstovais išgirdome, kad namas, kuriame gyveno J. Jurašas, dabar yra parduodamas. Tai gal vertėtų jį įsigyti ir turėti kaip vietą, skirtą šiai asmenybei? Režisieriaus epocha yra ištisa mūsų istorijos epocha. Labai svarbu, kad mes per tuos ženklus esame Europos kultūros šalis.
Tai yra pasaulinio lygio režisierius ir Marijampolė šį faktą turėtų išnaudoti. Kaip? Gal gatvę jo vardu pavadinti, gal suteikti jam Garbės piliečio vardą, gal įkurti jo kūrybos centrą, kur būtų studijuojamas jo kūrybinis paveldas, rengiamos rezidencijos menininkams? Tai pritrauktų kultūros žmones, o mes, kaip muziejus, šią ekspoziciją gal taip pat padovanotume miestui, jeigu jai čia atsirastų vieta. Parodoje ne viskas tilpo, kas buvo eksponuojama Kaune“, – sakė A. Kapočiūtė-Vaitkuvienė.
Už parodą dėkojęs Marijampolės savivaldybės vicemeras Artūras Visockis pasidžiaugė, kad mūsų miestas išaugino tokią asmenybę, kokia yra J. Jurašas. Anot jo, tikrai ne visada miesto dydis nulemia, kokios asmenybės ugdomos. Čia buvo ir yra daug talentingų žmonių, o mes vis atrandame jų kūrybą. „Gali atsirasti diskusija, kaip įamžinti tokius kūrėjus, kurie būtų atspirtis jaunesnės kartoms žmonėms. Tampame įsipareigoję, kad J. Jurašo minėjimas kūryba ne vien šia paroda apsiribotų, turėsime gražaus darbo ir ateityje“, – žadėjo vicemeras.
Pakvietė įdomius pašnekovus
Parodos kuratorė L. Armonaitė prisiminė jos atidarymą Kaune, būrį žingeidžių Marijampolės moksleivių tada, pandemijos metu, į parodą atvykusių su kaukėmis ir įdėmiai klausiusių jos pasakojimo. „Per tuos metus, kol paroda keliavo po Lietuvą, teko sutikti daug įdomių žmonių, kurie dalijosi prisiminimais, pasakojimais apie režisierių, padovanojo ir naujų įdomių eksponatų. Kai paroda eksponuota Panevėžyje, gavau marijampolietės, kurios vyras bendravo čia su Jurašu, laišką.
Sužinojau, kad Marijampolėje J. Jurašas mokėsi ir Mokytojų seminarijos pradinėse klasėse, o jo tuometis bendraklasis Stanislovas Juodikis nubraižė jų vaikystės kelią į mokyklą per užšalusį Jevonio upelį. Šis piešinys dabar yra parodoje. Ačiū gimnazijai, kuri išsaugojo režisieriaus klasės dienyną“, – kalbėjo kuratorė.
Jos parengtas parodos atidarymas buvo itin profesionalus, gerai apgalvotas, pasikvietus būtent tokius pranešėjus, kurie viename ar kitame savo gyvenimo etape bendravo su J. Jurašu. Viena tokių – režisierė, skaitovė ir aktorė Alvyda Čepaitytė-Sipienė, kuri su J. Jurašu ir mokėsi, ir studijavo.
– Aš vis mąstau ir bandau suprasti, kas šitoje mūsų Marijampolėje tokį antisovietiką, koks buvo Jonas, galėjo išugdyti? Manau, kad tai visų pirma Rygiškių Jono gimnazija su puikiais pedagogais, išugdžiusiais tiek daug garsių politikų, meno, kultūros asmenybių, pasipriešinimo judėjimo dalyvių.
Buvome su Jonu klasiokai, jis – ir berniukų krepšinio komandos kapitonas. Aš irgi žaidžiau krepšinį, bet į mano vadinamą grožį jis tada nežiūrėjo. Mes buvome laužomi sovietmečiu, o jis buvo tas, kuris daug sportavo, kažkokiais vaidinimukais neužsiėmė. Konservatorijoje Vilniuje baigėme vieną kursą, pusė mūsų pasuko į režisūrą, o jis išvyko studijuoti į Maskvą, – prisiminė ji.
Skambėjo ir muzika iš spektaklių
Kompozitorius Giedrius Kuprevičius, sukūręs muziką ne vienam J. Jurašo spektakliui Kaune, sakė, jog tada buvo labai jaunas, ir režisierius jį pasirinko gal todėl, kad pajuto vidinę muzikos kūrėjo laisvės dvasią. „Jonas mane įvedė į Lietuvos dramos teatrą, patikėjo mano gebėjimais, kaip ir kino režisierius Marijonas Giedrys, pakvietęs sukurti muziką filmui „Herkus Mantas“, kai aš dar ką tik buvau baigęs konservatoriją“, – pasakojo kompozitorius, čia pat gyvai pagrojęs ir ištrauką iš finalinės „Barboros Radvilaitės“ scenos bei pagyręs biblioteką už tai, kad ši turi muzikinį instrumentą „Yamaha“.
Jaudinantys buvo aktoriaus, daug metų vaidinusio Vilniaus Jaunimo teatre, kultūros ministro duonos ragavusio Remigijaus Vilkaičio prisiminimai. Jis nukėlė visus į tuos 1972-suosius, perskaitęs garsųjį režisieriaus laišką tuometei Kultūros ministerijai, Teatro draugijai, „Literatūros ir meno“ savaitraščiui. Jame režisierius rašo apie tai, kokį spaudimą patiria iš valdininkų, statydamas savo spektaklius, kaip cenzūruojamas jo darbas, kaip išdarkoma ta pati „Barbora Radvilaitė“.
J. Jurašas, nuo 1967-ųjų vadovavęs Kauno dramos teatrui, garsėjo kaip nepatogus režisierius, jis ignoravo sovietinės valdžios primestas taisykles ir liko ištikimas savo sąžinei bei kūrėjo laisvei. Jau po pirmųjų spektaklių Kaune – Michailo Bulgakovo „Moljero“, Kazio Sajos „Mamutų medžioklės“ tuometis kultūros ministras Lionginas Šepetys įspėjo režisierių, kad jo darbai erzina valdžią.
Liepė rečiau kartoti žodį „Lietuva“
Statant „Barborą Radvilaitę“ buvo sukurta Aušros Vartų paveikslo, vaizduojančio Mariją, kopija ir sumanyta, kad spektaklio finale, skambant G. Kuprevičiaus muzikai ir giesmei „Pašlovinkim meilę, pagarbinkim mielaširdingumą“, kaip epilogas, kaip himnas meilei ir tėvynei scenoje nusileis Aušros Vartų paveikslas.
Kultūros ministerijos, saugumo, teatro meno tarybos atstovai spektaklį pavadino „ideologiškai ydingu, pripildytu religinio misticizmo, per didelio dvasingumo ir nacionalistinių jausmų kurstymu“. Režisieriui nurodyta atsisakyti paveikslo spektaklio pabaigoje, Barboros vaidmens atlikėjai Rūtai Staliliūnaitei liepta kuo rečiau scenoje kartoti žodį „Lietuva“. J. Jurašas, nepakęsdamas viso to pasitraukė iš teatro ir išvyko iš Lietuvos.
R. Vilkaitis pasakojo, kad atsisveikinimas su J. Jurašu vyko kažkaip paprastai. Atrodė, jis išvažiuoja trumpam, niekas nesakė kažkokių kalbų, visi gėrė arbatą, aktorius Kostas Smoriginas pagrojo „Per tą lietų, per purvyną“, režisierius visiems padovanojo knygelių anglų kalba, kuriose buvo garsių pjesių santraukos anglų kalba. „Kažkas gavo Šekspyro „Makbetą“, man teko „Karalius Lyras“. Nė vienas nemokėjome angliškai, bet tą knygelę išsaugojau. Kažkaip paprastai atsisveikinome, jis su žmona Aušra Sluckaite-Jurašiene išvažiavo, viskas atrodė lyg sapnas“, – pasakojo R. Vilkaitis.
Užsienio šalyse prigyti buvo sunku
Apie tai, kaip režisieriui sekėsi dirbti užsienyje, kalbėjo etnologė, poeto Kazio Bradūno dukra Elena Bradūnaitė-Aglinskienė, tuo metu gyvenusi JAV. „Mes išeivijoje sekėme, matėme, žinojome, kas atsitiko Lietuvoje Jurašui. Tad kai jis atsirado Niujorke, vėliau ir Čikagoje, susiorganizavo toks fondas, komitetas, kuris rinko pinigus ir bandė prikalbinti jį įsteigti Čikagoje lietuvišką teatrą. Bėda ta, kad to aktorinio profesinio pasiruošimo niekas neturėjo, buvome saviveiklininkai, turėjome visi kitus savo darbus“, – sakė ji.
Pasak E. Bradūnaitės-Aglinskienės, ne vienas J. Jurašo klausė, kodėl jis čia atvažiavo, juk Lietuvoje visi menininkai gerai gyvena, gauna valstybinę paramą, o Amerikoje to nėra.
– Jonui buvo šokas, tuo metu jis atsirado visai kitoje aplinkoje, bandė kažką statyti, bet niekas netiko, nes jei ten nori prasimušti ir uždirbti pinigų, kad spektaklį lankytų, tai turi savotiškai parsiduoti, statyti tai, kas finansiškai apsimokėtų prodiuseriui. Režisierius suvokia, jog tai – ne jam, tad pasirenka dirbti su universitetų teatrais, mažomis grupelėmis aktorių, važinėja po Ameriką, Kanadą ir pastato nuostabius nekomercinius spektaklius. Atsiduria net Japonijoje, ir šioje parodoje yra žemėlapis, kuris iliustruoja, kiek daug yra pasaulio šalių ir teatrų, kur jis dirbo. Turite didžiuotis, kad Marijampolėje išaugo tokia asmenybė, – teigė viešnia.
Apie pažintį su J. Jurašu Paryžiuje prisiminė ir aktorė, vertėja, visuomenės veikėja, Prancūzijos garbės legiono ordino savininkė Karolina Masiulytė-Paliulienė, gimusi Prancūzijoje, daug metų ten gyvenusi ir vėliau grįžusi gyventi į Lietuvą. Ji į prancūzų kalbą yra išvertusi Kristijono Donelaičio „Metus“.
– Kai J. Jurašas norėjo susipažinti su Prancūzijos teatru ir pas mus atvyko, jis jau buvo pripažintas Amerikoje. 1987 m., minint Lietuvos krikšto 600 metų sukaktį, Prancūzijos lietuvių bendruomenės iniciatyva buvo pastatytas režisierės Martine Merri spektaklis „Aušros vartai“ apie disidentę, kovotoją už Lietuvą ir tikėjimą Nijolę Sadūnaitę, kurią aš ir vaidinau.
Paryžiuje, Šv. Eustachijaus bažnyčios kriptoje, spektaklis buvo vaidinamas beveik trejus metus. J. Jurašas žiūrėjo tą spektaklį ir nors nesuprato prancūziškai, bet suprato režisūrą ir vaidybą. Jis pasiūlė spektaklyje panaudoti liepsną, žvakę, ir tai buvo didelis atradimas. Žvakė figūravo įvairiose scenose: jos prireikdavo ir veikėjai skaitant knygą, ir meldžiantis prie altoriaus. Ji simbolizavo šviesą, viltį, – pasakojo K. Masiulytė-Paliulienė.
Kvies ekskursijos ir susitikimas
Beveik dvi parodos atidarymo valandos prabėgo nepastebimai, pabaigoje G. Kuprevičius atliko dar vieną kūrinį iš J. Jurašo režisuoto spektaklio „Grasos namai“. Teatro, kultūros, meno mylėtojai gavo nuostabią dovaną, o paroda bus eksponuojama iki balandžio 18 dienos. Kuratorė L. Armonaitė jau vedė kelias beveik po dvi valandas trukusias ekskursijas tiems, kurie norėjo daugiau sužinoti apie garsųjį režisierių. Jose dalyvavo ir nemažai moksleivių.
Balandžio 7 dieną Marijampolėje lankysis Kauno nacionalinio dramos teatro aktoriai ir pats jo dabartinis vadovas Egidijus Stancikas, tad dar kartą bus prisimintas J. Jurašas, jo darbai Kaune. Tądien taip pat bus rengiamos ekskursijos, o balandžio 18 dieną vyks ir atsisveikinimo su paroda ekskursija.
Komentarai nepriimami.