Pirmadienį gausus būrys svečių susirinko į VšĮ Kazlų Rūdos socialinės paramos centro Senelių globos namus. Proga neeilinė – dvi šių namų gyventojos – Adelė Degutienė ir Danutė Nikliauzienė – šventė garbingus jubiliejus.
Jubiliatėms – dovanos ir linkėjimai „Ilgiausių metų“
Kazlų Rūdos socialinės paramos centro Senelių globos namuose gyvena beveik 60 žmonių. Ne vienas – šio krašto žmogus, gyvenimo dešimtmečius praleidęs Kazlų Rūdoje ar viename iš savivaldybės kaimų. Su metais tapus sunkiau gyventi įprastą gyvenimą, namų šilumą ir jaukumą senoliai surado savais tapusiuose globos namuose. Ramiau jaučiasi ir artimieji, žinodami, kad jiems brangus žmogus čia apsuptas darbuotojų rūpesčiu, pagalba ir pagarba.
Tarp globos namų gyventojų – nemažai ir ilgaamžių, mininčių jubiliejinius gyvenimo metus. Tad visai nenuostabu, kad gana dažnai šie namai prisipildo šventinio šurmulio.
Šį pirmadienį pasveikinti su garbingais jubiliejais dvi Globos namų gyventojas Adelę Degutienę – su 105-uoju gimtadieniu ir Danutę Nikliauzienę – su 90-mečiu atvyko LR Seimo narys Darius Jakavičius ir jo patarėja Ieva Anuškevičienė. „105 metų jubiliejus – šventė ne tik Kazlų Rūdos kraštui, bet ir visai Lietuvai“, – akcentavo D. Jakavičius, primindamas, kad 1920-aisiais, tų pačių metų, kai gimė A. Degutienė, gegužės 15-ąją įvyko pirmasis Lietuvos Steigiamojo Seimo posėdis.
Kazlų Rūdos savivaldybės mero ir Administracijos vadovų vardu A. Degutienę ir D. Nikliauzienę sveikino Socialinės paramos skyriaus vedėja Vilma Bakelienė ir vyriausioji specialistė, socialinio darbo organizatorė Jūratė Bartkuvienė. Aukščiausiojo palaimos, sveikatos, artimųjų bei aplinkinių žmonių meilės, ramių, šviesių dienų jubiliatėms linkėjo ir „Ilgiausių metų“ sudainavo gausus būrys Adelės ir Danutės artimųjų, globos namų darbuotojų.
Su jubiliačių gyvenimo akimirkomis supažindino nuotraukos ekrane, o įstaigos direktorė Renata Andriušienė apjuosė jubiliates proginėmis juostomis ir pakvietė prie vaišių stalo.
Globos namuose – jau ketverius metus
Adelė Degutienė globos namuose apsigyveno būdama 101-erių. Iki 99-erių gyveno Griešių kaime (Kazlų Rūdos sav.), pastaruosius porą metų – pas anūkę Neringą Kaune.
Griešių kaimas – Adelės tėviškė, kurioje ji praleido visą gyvenimą. Anksti mirus vyrui, jauna našlė sunkiai dirbo kolūkio galvijų fermoje šėrike, viena užaugino sūnų ir dukrą, pasistatė namus.
Deja, sūnus jaunas, 31-erių metų, žuvo, tad didžiausias džiaugsmas mamai buvo dukra, jos vaikai Neringa ir Gintas, o paskui ir proanūkiai Kotryna, Laimonas ir Tėja.
– Močiutė buvo griežta, valdinga, gyvenimą suplanuodavo keliems metams į priekį. Ir mus, anūkus, labai mylėjo. Augome pas ją iki mokyklos, nė vienas nelankėme darželio, buvome visiški kaimiečiai, o paskui visas atostogas pas ją praleisdavome, – pasakoja Neringa, prieš 14 metų palaidojusi savo mamą, močiutės Adelės dukrą.
Buvo A. Degutienė ir šokėja, ir dainininkė, ir giesmininkė. Šokių ir dabar pasiilgsta, bet sako, kad jau šokėjų neliko. Visą laiką buvo stipri, sveika. Sunkiau tapo, kai susilaužė ranką ir vienai gyventi buvo sudėtinga. Anūkė Neringa pasiėmė močiutę į Kauną, bet ši vis veržėsi namo į Griešius, rūpėjo palikti šuniukai. Deja, su metais atmintis išsitrynė ir praėjusią vasarą parvežta į tėviškę jos jau neatpažino.
Tarsi bijodama suklysti, visas ją supančias moteris – ir globos namų darbuotojas, ir dažnai aplankančią anūkę – močiutė Adelė vadina sesutėmis. Ir vis dėkoja: kad pavalgydina, paduoda atsigerti, pavežioja, pabendrauja ir visaip ja rūpinasi.
Močiutė anūkus auklėjo darbu
90-metį švenčianti D. Nikliauzienė – taip pat šio krašto gyventoja. Užaugusi gausioje aštuonių vaikų šeimoje, 15-os netekusi mamos Danutė didžiąją gyvenimo dalį praleido Ąžuolų Būdoje. Pastarąjį dešimtmetį gyveno Kazlų Rūdoje, M. Valančiaus gatvėje.
Senelių globos namuose moteris apsigyveno prieš pandemiją, nors kaip dabar sako, nelabai norėjusi iš savo namų išvažiuoti. Deja, metai darė savo, vis sunkiau buvo vienai, o po kojos operacijos ir nuolatinės slaugos reikėjo.
– Ne viena gyvatė į koją buvo įkandusi, kai durpyne dirbau, durpes nešiojau. Gyvenome Vandenių kaime, prie pat durpyno, o ten gyvačių – devynios galybės. Tai jos į kairę koją net keturis kartus buvo nuodus suleidusios. Ačiū Kauno daktarams, kad tuomet išgelbėjo gyvybę ir ant kojos jokių įkandimo žymių nebeliko, – pasakoja 90-metė, prisipažindama, kad nors ir pagąsdinta gyvačių, į mišką eiti nebijojusi.
Dar ir Kazlų Rūdoje gyvendama grybaudavo.
Užaugino D. Nikliauzienė dukrą Liną ir du sūnus: Rimą ir Valių. Ne be močiutės Danutės globos užaugo ir šeši anūkai – visi vyrai. Pasveikinti močiutės atvažiavęs Deividas, Linos sūnus, prisipažino, kad jo atmintyje – gražiausias laikas, praleistas pas močiutę, kuri anūkus auklėjo darbu. „Kad nebūtų noro dykinėti, darbų prigalvodavo. Ir šienavome, ir daržus ravėjome, ir vabalus rinkome“, – pasakoja anūkas.
Visą laiką mylėjusi gėles, Danutė jas ir dabar augina ant palangės, pašnekina, paglosto, prižiūri, kad netrūktų šviesos.
Palinkėjome Danutei, kad jos gėlės niekada nenuvystų, ir pažadėjome ją aplankyti per 100-ąjį gimtadienį. O ji žadėjo laukti – kas tie 10 metų…
Komentarai nepriimami.