Galite klausytis ir straipsnio garso įrašą
Jaukus, šiltas, su daugybe prisiminimų, pasakojimų, juoku ir kartais liūdesiu persmelktas vakaras ketvirtadienį vyko Bulotų namuose. Čia pirmą kartą surengtas buvusio vaikų darželio, veikusio šiame pastate prieš kelis dešimtmečius, auklėtinių susitikimas. Jo metu prisiminimais dalinosi ir tie, kurie lankė šį darželį jo veiklos pradžioje, ir paskutinių metų auklėtiniai. Prieš akis renginio dalyviams vėrėsi ne tik gyva, autentiška, jautri šio unikalaus darželio, bet ir pačios Marijampolės istorija.
Lovelėse miegodavo po kelis
Pirmasis Marijampolės vaikų darželis buvo įkurtas būtent Bulotų namuose P. Vaičaičio gatvėje. Žinomas advokatas, Marijampolės šviesuolis Andrius Bulota su žmona Aleksandra savo namus, kuriuose gyveno 16 metų, padovanojo Marijampolės savivaldybei ir paskyrė juos vaikų darželiui įrengti. Šio susitikimo sumanytoja muziejininkė Laura Čiuteikienė renginio pradžioje perskaitė advokato A. Bulotos 1940 metais datuotą raštą savivaldybei, kuriame jis informuoja, kad persikelia dirbti ir gyventi į Kauną, o namą dovanoja vaikų darželiui įrengti.
Dokumentai liudija, kad darželio veiklos pradžioje jame dirbo keturios darbuotojos. Tuo metu darželiui labai trūko įvairių priemonių. 25 vaikai turėjo tilpti keturiuose kambarėliuose, trūko ir lovų, tad vaikai jose gulėdavo po kelis.
Nuo 1954 m. čia veikė jau dvi vaikų grupės, auklėtinių skaičius pasiekė 47, į vieną lovelę guldyta po 3 vaikus. 1968 metais šešiems tuomečio Kapsuko vaikų darželiams suteikti pavadinimai, ir šis, pirmasis miesto darželis, buvo pavadintas „Eglute“. 1977 metais mieste veikė 4 vaikų darželiai, ir tarp jų „Eglutės“ jau nebebuvo, šis darželis buvo uždarytas.
Renginį kartu su L. Čiuteikiene vedęs režisierius, televizijos laidų vedėjas buvęs marijampolietis Vytenis Pauliukaitis prisiminė, kad šiame darželyje jo teta Marytė net 12 metų dirbo virėja, tad jam tuomet čia tekdavo gana dažnai apsilankyti. „Visi žinome, kad gimnazijų, vidurinių ir aukštųjų mokyklų mokiniai vėliau rengia susitikimus, bet neteko girdėti, kad susitiktų ir darželio auklėtiniai. Jūs esate išskirtiniai. Tai puiki idėja, ir yra nuostabu matyti čia sėdinčius darželinukus, puikias damas ir kavalierius. Šitie namai jiems buvo antrieji namai“, – kalbėjo jis.
Režisierius dalinosi prisiminimais
V. Pauliukaitis prisiminė, kad pas tetą jis ateidavo dažnai, gaudavo čia spurgų ir bandelių, bet teta į saloną, kur buvo darželio auklėtiniai, jo neleisdavo. Teta ir gyveno šiame name su savo sūnumi Romu. Kai vaikai išsiskirstydavo, jis su pusbroliu žaisdavo palėpėje, kurioje įrengtose patalpose ir vyko šis susitikimas. Anuomet čia buvo daug senų rakandų, įvairių įdomių daiktų, ir būdavo labai smagu.
– Namo apačioje buvo puikus gyvenimas, daug vaikų. Marijampolėje nemažai vaikų auklėjo gatvė, jie nepakliūdavo į darželius, nes jų buvo nedaug, trūko vietų. Mane ir mano draugus auklėjo Trumpoji gatvė, Vytautinė, eidavome prie kapinių, prie upės, kur negalima buvo eiti. Atėjus į šį darželį, čia man atrodė ypatinga vieta, čia buvo šviesu, švaru, daug žaislų, čia auklėtojos buvo baltais chalatais. Tai buvo visai kita epocha.
Iki 1956 m. mamos pagal sovietinį Darbo kodeksą po 77 dienų gimdymo atostogų turėdavo grįžti į darbą, vaikų nebuvo kur palikti. Tik po 1956-ųjų atostogos buvo prailgintos iki 112 dienų. Vaikus prižiūrėdavo seneliai, po karo buvo atidaryta daug vaikų namų, nes tėvai daugeliu atvejų buvo žuvę. Tuo laiku atiduoti vaikus į vaikų namus buvo laikoma geru tonu, nes be valstybės paramos vienišos moterys vaikų negalėjo išlaikyti, – pasakojo V. Pauliukaitis.
Jis ir pats pasidalino savo prisiminimais iš šio darželio veiklos. Atmintyje režisieriui išliko rudi ir žali vaikų treningai, mamų persiūti mergaičių sijonėliai, baltos apykaklės, kojinytės iki kelių su pompončikais. „Žinojau, ką vaikai čia valgo, nes darželio vedėja su mano teta aptardavo maistą, pirkdavo daržoves iš kolūkių. Meniu buvo tikrai kuklus, didelio pasirinkimo neturėta. Dar gerai pamenu vaikų žaislus – buvo kaladėlės, meškiukai, prikimšti pjuvenų, konstruktoriai. Darželis turėjo pianiną, tad čia buvo galima girdėti daineles. Pamenu ir gražias naujamečių eglučių šventes“, – pasakojo jis.
Atmintyje – ir karo pašvaistės
Savo prisiminimais vakaro metu pasidalino ir buvę darželio auklėtiniai. Pirmoji kalbėjo jau garbaus amžiaus sulaukusi buvusi ilgametė vaikų gydytoja kardiologė Brigita Tallat-Kelpšaitė-Putelienė. Senjorė pasakojo, kad jos tėvas buvo Lietuvos kariuomenės karininkas, ištremtas į Sibirą Lietuvos okupacijos pradžioje. Jos mama su dviem dukromis turėjo palikti namus. Antrojo pasaulinio karo metais buvo apsistojusios netoli Marijampolės įsikūrusiame Čepaičių ūkyje, iš kur mama pėsčia šešis kilometrus kasdien eidavo į Marijampolę ieškoti darbo.
– Mamai pavyko įsidarbinti vedėja šiame darželyje. Mes čia visos trys gyvenome 1944–1946 metais. Yra nuostabu, kad po 80 metų čia matau, jog namelis yra lygiai tokios pačios spalvos, kokios ir buvo tada, tvora yra toje pačioje vietoje, ir varteliai lygiai tokie patys. Iš kiemo pusės toks pat beržas pasviręs, tik šulinio neliko ir po palangėmis žydėjusių erškėtrožių.
Žaisdavome įvairius žaidimus, lauke buvo smėlio krūva, tad statydavome iš jo pilis. Mano sesė gražiai piešė, tad vieną kartą ji nupiešė pavasario gėlių girliandą, ir mamos paprašyta užrašė šūkį „Sveikame kūne – sveika siela“. Plakatą pakabino, bet į darželį užsukusi švietimo skyriaus inspektorė, jį pamačiusi, susiraukė ir liepė nukabinti, nes esą apie kokią čia sielą kalbama, tai buržuaziniai prietarai. Ji liepė kambarį papuošti Lenino ir Stalino portretais bei raudona vėliava. Mama po kurio laiko buvo apkaltinta, kad dirba, naudodama nepedagoginius darbo metodus ir iš darbo buvo atleista, tad mums teko išsikraustyti, – pasakojo gydytoja.
Jos atmintyje ryškiai išliko vaizdas, kai Marijampolėje dar liepsnojo karo gaisrų pašvaistės, virš galvų skraidė lėktuvai, o penkios čia gyvenusios moterys, susiglaudusios prie šilto pečiaus, kuris ir dabar išlikęs, klausėsi vienos iš jų atliekamos dainos apie berniuką, kuris mamos prašė nupirkti žirgą, kad galėtų karan joti.
TAU universiteto vadovė deklamavo eilėraštį
1943 metais į šį darželį atėjo ir visiems marijampoliečiams gerai pažįstama Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) vadovė Onutė Sakalauskienė. Ji darželį pradėjo lankyti kartu su savo drauge Danute Pupkute. „Mano tėvai čia netoliese gyveno, bet į darželį už rankos manęs nevedė, turėjau pati ateiti. Mano močiutė po karo liko viena su 11 vaikų, o mano mamytė mokykloje nebuvo nė vienų metų, tad aš darželyje kokius eilėraščius išmokdavau, grįžusi namo ir ją mokydavau“, – pasakojo O. Sakalauskienė, čia pat padeklamavusi vieną atmintyje aštuonis dešimtmečius išlikusį eilėraštuką ir sulaukusi karštų plojimų.
– Aš buvau vienturtė, mama mane labai puošdavo, įrišdavo gražų didelį bantą į plaukus, o aš vaidindavau labai gražią. Vaikystėje buvau ir labai išdykus, mokytojos vargo su manimi. Vieną berniuką net apspjoviau mokykloje, nes jis norėjo iš manęs atimti saldainį. Šiame darželyje man patiko, maistas buvo geras, šokome ratelius, „Jurgelį meistrelį“, „Bitute, pilkoji“, auklėtojos buvo geros, vesdavosi pasivaikščioti į netoliese esantį Miesto sodą. Kartu su mumis buvo ir žinomos televizijos laidų vedėjos Editos Mildažytės mama bei teta, – prisiminimais dalijosi marijampolietė.
Tuometį maistą, aplinką, auklėtojas gyrė ir D. Pupkutė. „Viskas čia buvo labai skanu, ypač prisimenu nuostabias lazankas, ir grįžusi namo mamos, kuri puikiai gamindavo maistą, prašydavau tokių lazankų išvirti. Pamenu, kad vieną kartą man nusibodo darželyje, tad išėjau ir pasislėpiau vandens pratekėjimo vamzdyje, sušalau, o auklėtoja bėgo pas mamą manęs ieškoti. Mes daug žaisdavome, žaislų atsinešdavome ir iš namų, o miegoti vaikams nereikėdavo“, – pasakojo ji.
Visi gerai tarpusavyje sutarė
Darželio auklėtinių atmintyje išliko ir tai, kad darželio priestate buvo įkurta atskira rusakalbių vaikų grupė, nes po karo Marijampolėje apsigyveno nemažai kariškių šeimų. Su rusiukais jie bendraudavo normaliai, kažkaip susikalbėdavo vaikų kalba. Vida Bulotaitė-Petrauskienė pamena, kad darželyje buvo labai išdykę berniukai. Tad kai vieną kartą neklaužados nutraukė nuo jos galvos puošnią kepurę ir sumindė ją į purvą, mergaitė pasakė tėvams, kad daugiau į darželį neis, ir jo nelankė.
Prisiminti ką turėjo ir jaunesnioji karta, tie, kurie darželį lankė vėlesniais metais ir jau prieš jo uždarymą. Pasak 1967–1968 metais šį darželį lankiusios Skirmantės Uleckaitės, eiti į jį labai nenorėjo, rytais žliumbdavo, vaikų grupė buvo didelė, o ji norėdavo namo, kurie buvo visai šalia. Galiausiai neapsikentusi verksmų mama ją iš darželio atsiėmė. „Nors prisiminimai iš darželio tokie, kad jo lankyti labai nenorėjau, bet kai baigiau mokyklą, planavau būti darželio auklėtoja. Tiesa, tapau mokytoja“, – šypsojosi ji.
Apie maistą – skirtingi prisiminimai
1964–1965 metais šį darželį lankęs Audrius Kedys sakė, kad jam labiausiai nepatiko būtent darželio maistas. „Baisiausias dalykas buvo tas virintas pienas su plėvele ant viršaus ir kakava, kurią kiti čia gyrė. Man tas kakavos kvapas iki šiol nepatinka, o apie virintą pieną net pagalvoti negaliu. Mano mama dirbo poliklinikoje, pradėdavo darbą labai anksti ir anksti baigdavo, tad labai džiaugdavausi, kad nereikia pasilikti darželyje vakarienės, nes ji mane pasiimdavo anksčiau“, – pasakojo vyriškis.
Brolio ir sesers Raimundos Juškauskienės bei Donato Bubelio atmintyje iš darželio laikų išliko faktas, kad jiems leisdavo miegoti viename kambaryje, o brolis ir sesuo buvo labai artimi ir vienas be kito niekur neidavo. Jų prisiminimai iš darželio laikų geri, viskas tada jiems čia patiko.
Po to, kai pasidalino prisiminimais, parodė vienas kitam senas išblukusias nuotraukas iš darželio laikų, visi dar bendravo prie arbatos puodelio, ragavo ypatingo skanumo pagal tarpukario receptą pagaminto „Mozūrėlio“ pyrago. Bulotų šeimos palikuonis Jonas Bulota dėkojo už prisiminimus, pasakojo, kad šiame pastate gyveno ir jo tėvas, ilgametis žurnalo „Šluota“ redaktorius Juozas Bulota, kiti šeimos nariai.
arijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus direktorė Rima Striaušienė sakė, jog neatsitiktinai renginys vyko Tarptautinę teatro dieną – visi galėjo pamatyti spektaklio „Bulotų darželinukai“ premjerą.
Idėją visus sukviesti, pabendrauti, pasidalinti prisiminimais labai gyrė ir V. Pauliukaitis, dėkojęs šio renginio iniciatorei muziejininkei L. Čiuteikienei. Jis ragino apie savo praeitį, šeimos šaknis dažniau kalbėtis su vaikais, artimaisiais, dalintis prisiminimais, saugoti juos ir perduoti iš kartos į kartą. Renginys tikrai pavyko, o jo dalyviai sakė, kad mielai susitiktų ir ateityje, pakviesdami ir surasdami daugiau buvusių „Bulotų darželinukų“.
Komentarai nepriimami.