Slaugos ligoninės gydytoja A. Činikienė: „Sveikų senjorų nesutinku“

Ką darytumėte, jei vienam iš artimųjų prireiktų slaugos? Kas iš jūsų šeimos atidėtų darbus ir savo veiklas, kad pasirūpintų artimuoju? Ar svarstytumėte galimybę mylimo žmogaus slaugą patikėti slaugos specialistams?

Artėjančios šventės, suburiančios šeimas prie bendro stalo, galbūt yra ir galimybė bei proga pasikalbėti apie svarbius šeimos klausimus.

Valstybė kompensuoja iki 120 dienų per metus

Kone 30 metų žmones slauganti gydytoja, slaugos namų „Addere Care“ medicinos vadovė Aurelija Činikienė sako, kad šiandien slauga – tai jau ne tie liūdnais stereotipais apipinti „ubagynai“. Tai modernios įstaigos, į kurias nusidriekia laukiančiųjų eilės. O faktas, kad valstybė kasmet kompensuoja iki 120 slaugos dienų per metus – šeimoms labai palengvina sprendimą.

„Slauga yra didžiulė pagalba artimiesiems, o dažnu atveju – ir atgaiva pačiam žmogui“, – sako gydytoja Aurelija Činikienė.

Moderniuose slaugos namuose pasirūpinama paciento sveikatos priežiūra, patogesne kasdienybe, visaverte mityba, jo dvasiniais poreikiais ir net turiningu laisvalaikiu. Slaugos ligoninėse vyksta koncertai, laisvalaikio užsiėmimai, terapijos, slaugomus žmones lanko savanoriai.

Nebuvo slaugos priemonių, gelbėjo entuziazmas

„Šiandien slaugant ligonius dedamos didelės pastangos, kad sergantis žmogus jaustųsi oriai ir kiek įmanoma galėtų toliau gyventi savo gyvenimą. Prieš keletą dešimtmečių, kai tik pradėjau dirbti, apie tokius dalykus nelabai kas ir pagalvodavo. Tada net paliatyvios slaugos nebuvo – sunkiai sergantį ir iš patalo nesikeliantį ligonį artimieji būdavo priversti vežtis namo.

Dažnas turbūt dar prisimena kaimynes, kurios paprašytos atbėgdavo ligoniui suleisti vaistų. Tačiau tuo pagalba ir baigdavosi“, – prisimena gydytoja.

O gal anksčiau žmonės buvo sveikesni, mažiau slaugos reikėjo? „Ne, dabar mūsų visuomenė nori kuo ilgiau sveika išlikti. Anksčiau sakydavo, kad, pavyzdžiui, žmogus „nuo guzo numirė“ –  netyrė tikrųjų priežasčių. Lietuvos nepriklausomybės aušroje, prieš trisdešimt metų, slaugos ligoninėse tebuvo išdubusios metalinės lovos ir jokių slaugos pagalbos priemonių, net tokių kaip tualeto kėdės ar sauskelnės. Nieko neturėjome, tik be galo daug entuziazmo: atrodė, kad viską gali padaryti ir visiems padėti. Bet dabar suprantu, kaip tai buvo sunku“, – sako ilgametę patirtį turinti medicinos vadovė, vidaus ligų gydytoja A. Činikienė.

Medikė džiaugiasi, kad pasikeitė slaugos sąlygos, visuomenės požiūris, pailgėjo ir pacientų gyvenimo trukmė.

„Jei anksčiau sulaukęs 80 metų žmogus būdavo laikomas ilgaamžiu, tai dabar ilgaamžiais vadiname devyniasdešimtmečius – šimtamečius. O septyniasdešimties – dar tikras jaunuolis“, – juokauja gydytoja.

Apie lėtines savo ligas dažnas net nežino

Kaip prasideda gydytojos pažintis su nauju slaugos ligoninės pacientu? Dar prieš žmogui atvykstant  į ligoninę, prašoma jo artimųjų užpildyti „Gyvenimo istorijos“ anketą. Tai padeda susipažinti ir pasiruošti žmogaus priėmimui. Ypač demencija sergančio žmogaus, kai jis pats apie save jau nelabai ką gali daug pasakyti.   

Tuomet gydytojai peržiūri sveikatos istoriją. Kada ir kokioje ligoninėje buvo gydomas, kokia diagnozė ir kokie vaistai paskirti. Taip pat mato, jei pacientas neįsigijo gydytojų paskirtų medikamentų. Arba sužino, kad vaistus jis pirko  turguje…

„Retas senas žmogus gali pasigirti gera sveikata – aš tokių nesutinku. Visi turi ligų. Atrodo, kad sveikas, nes beveik nesilanko pas gydytojus, tačiau atlikti tyrimai beveik visada parodo vieną ar kitą susirgimą. Todėl raginčiau žmones domėtis savo sveikata, bent kraujo turimus reguliariai pasidaryti“, – sako gydytoja Aurelija.

Gydytoja pastebi, kad beveik visų senyvo amžiaus pacientų sveikatos istorijoje yra hipertoninė liga – aukštas kraujospūdis, padidėjęs cholesterolis, itin dažnai – ir inkstų nepakankamumas.

Maždaug 7 iš 10 atvykstančiųjų į slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninę „Addere Care“ – serga demencija. Todėl šia liga sergančių žmonių slaugai čia skiriamas itin didelis dėmesys. Slaugyti šiuos žmones apmokytas visas slaugos personalas, o suprasti ir žinoti, kaip bendrauti ir, esant reikalui, padėti – ir administracija bei ūkio darbuotojai.    

Primena, kad būtina gerti vandenį ir mankštintis

Gydytoja atkreipia dėmesį, kad labai opi slaugomų žmonių problema – per mažas skysčių vartojimas.

„Dėl per mažo skysčių vartojimo vystosi tulžies ir inkstų akmenligė. Reikia gerti ir plauti organizmą, skysčiai žmogaus organizme turi tekėti kaip upė. Tačiau senoliai to vengia, nes tuomet jiems reikia dažniau vaikščioti į tualetą ar sauskelnes keisti, o jie judėti nenori ar negali. Judėti – kasdien darosi vis sunkiau“, –aiškina gydytoja Aurelija.

Tuos, kurie skundžiasi galvos svaigimu, ji ragina kasdien mankštintis ir pasivaikščioti gryname ore. Tačiau mankštas daro retas.

Gydytoja A. Činikienė mano, kad jaunesnė karta jau darys mankštas, nes poreikį kasdien judėti jau geriau supranta. Štai jauna energinga kineziterapeutė senjorus pamoko pratimų. Kol jie dirba kartu, viskas puiku. Tačiau savarankiškai mankštintis pacientai neturi įpročių ir įgūdžių. Kaip nelabai nori ir kasdien išeiti į gryną orą – sako, kad tingi.

Slaugo didelė specialistų komanda

Padėti senjorui slaugos namuose Trakuose pasiruošusi didelė slaugos komanda: gydytojai, išplėstinės praktikos slaugytojai, bendrosios praktikos slaugytojai, jų padėjėjai, psichologas, užimtumo specialistai ir sielovados komanda.

Kiekvieno darbuotojo pagalba itin svarbi. Bet gydytoja pastebi, kad senyvam žmogui gydytojas vis dar yra didžiausias autoritetas, todėl jai tenka ne tik paraginti išgerti vaistų, bet ir priminti, kodėl reikia maudytis, praustis. Neretai senolius tenka įkalbinėti net ir pavalgyti.

„Bene labiausiai raginame senus žmones gerti, nes kitu atveju tektų lašinti lašinę, – nuo skysčių kiekio priklauso inkstų, širdies funkcija. Tokia kruopšti specialistų priežiūra ir sudėliotas vaistų vartojimo grafikas leidžia senoliams kiek atsigauti – juk medikamentai jiems suleidžiami ar paduodami tuomet, kai reikia, o ne tada, kai kažkas tą gali padaryti. Tačiau lėtinės ligos visuomet progresuoja. Tai reikia suprasti“, – sako A. Činikienė.

Drauge su senatve neretai ateina ir depresija. Todėl slaugomiems žmonėms labai svarbi galimybė pabendrauti tarpusavyje, pasižmonėti, lankyti renginius, terapijas ir užsiėmimus. Tai praskaidrina nuotaiką, nukreipia mintis nuo skausmų ir nepatogumų.

Nerimą kelia artimųjų lūkesčiai

Sunkiausia, pasak gydytojos Aurelijos, – matyti blogėjančią paciento būklę ir ištarti žodžius: „Jums geriau jau nebebus.“ Dar sunkiau – kai žmogus pats su tuo nesusitaiko, o tiesą pasakyti nedrįsta net artimieji.

„Nieko tokio, kai pacientas nepamena mano vardo ir kreipiasi kitu – demenciją turintis žmogus užsimiršta, dingsta kritika, priešiškumas. Tačiau onkologinės ligos atminties neliečia, o sveikata dažniausiai blogėja staiga. Susitaikyti su tuo – labai sunku. Artimieji dažnai klausia: kiek dar liko?..“ – pasakoja gydytoja.

Kartais šeima tikisi stebuklo – kad slaugomas žmogus vėl bus toks, koks buvo. Tokie lūkesčiai dažnai būna nerealūs, todėl tenka kantriai paaiškinti: slauga nėra aktyvus gydymas. „Nors turime labai gražių pavyzdžių, kai žmones pavyksta „pastatyti ant kojų“, tačiau dažniausiai į slaugą žmogus atvyksta tada, kai gydymo galimybės jau būna išsemtos. Mūsų tikslas – padėti žmogui gyventi kiek įmanoma kokybiškesnį gyvenimą esamoje situacijoje“, – dalinasi gydytoja.

Gydytoja atkreipia dėmesį, kad ypač jautriai reaguoja tie artimieji, kurie ilgą laiką savo mylimą žmogų slaugė patys namuose. Jei pablogėjus ligonio būklei teko jį staiga išvežti į aktyvaus gydymo ligoninę, o po jos – į slaugą, dažnai gali prireikti net psichologo pagalbos.

„Daugelį metų dirbu šį darbą. Ir sau, ir slaugos personalui dažnai primenu, kad nepamirštų emocinės ribos. Bet kai matai žmogų gęstant, atsiriboti ne visada pavyksta. Tikrai ne kartą išlydint žmogų verkia visa komanda…, – atvirauja gydytoja A. Činikienė ir priduria: be meilės žmogui bei empatijos šis darbas būtų neįmanomas. O jos mūsų slaugos ligoninėje tikrai netrūksta.“