Galite klausytis ir straipsnio garso įrašo
Kai su Irena Grabauskiene, daug metų vadovavusia Marijampolės darbo biržai, tariausi dėl susitikimo ir klustelėjau, kaip ji dabar gyvena, moteris nusišypsojo ir atsakė, kad puikiai. Jai tik gaila savo anūkų, kurie turi anksti keltis į pamokas, nes pati gali pasilepinti ir pamiegoti ilgiau. 43-ejus metus Darbo biržos vadove dirbusi marijampolietė šiandien džiaugiasi užtarnautu poilsiu, šeima, penkiais puikiais anūkais ir sako, kad dabar dienos bėga dar greičiau, nei aktyvaus darbo metais. Paklausta, ar žino, koks šiandien yra nedarbo lygis šalyje, iš karto įvardija teisingą skaičių.
Į mokyklą – septynis kilometrus dviračiu
I. Grabauskienė gimė Skuodo rajone, kaime, įsikūrusiame ant ribos su Mažeikių rajonu. Pradinę mokyklą ji lankė dar savo rajone, o į Mažeikių rajono Židikų vidurinę kasdien tekdavo iš namų keliauti septynis kilometrus.
– Tais laikais niekas vaikų į mokyklas nevežiojo, tad aš į savo mokyklą kasdien mindavau dviračiu. Kai jau būdavo labai šaltos žiemos ir daug sniego, įsikurdavome bendrabutyje šalia mokyklos. Kai baigiau vidurinę, dar gal dvidešimt metų į dviratį net pažiūrėti nenorėjau, – prisiminė moteris.
Irena augo penkių vaikų šeimoje, tėvai dirbo kolūkyje, gaudavo mažą algą. Mergina nuo mažų dienų padėdavo tėvams – ir runkelius ravėdavo, ir linus raudavo, ir kitus darbus atlikdavo. Kartais prieš kelionę dviračiu į mokyklą dar reikėdavo avis į laukus išleisti ar kitus darbus atlikti. Grįžus taip pat būdavo ką veikti ūkyje.
Studijų metai buvo puikūs
Pašnekovė prisimena, kad jos tėvas vaikams pasakė – atiduosiu paskutinius savo marškinius, bet jūs, vaikai, siekite mokslo, kad nereikėtų kaime vargti. Tad baigusi vidurinę Irena 1967 metais įstojo į tuomečio Kauno politechnikos instituto Lengvosios pramonės fakultetą ir baigusi studijas įgijo odos gaminių inžinierės-technologės specialybę.
– Studijų metai Kaune buvo puikūs. Iš pradžių negalėjau priprasti, kad po paskaitų nereikia dirbti jokio darbo, tik mokytis. Mokykloje man patiko tikslieji mokslai, mėgau skaičius, tad ir mokslas Kaune patiko. Visi buvome kukliai apsirengę, jokių patyčių, kaip dabar švietimo įstaigose, niekas nepatirdavo, gyvenome draugiškai penkios viename bendrabučio kambarėlyje.
Jau antrame kurse susipažinau su būsimu vyru Rimantu, gyvenusiu tame pat bendrabutyje. Jis buvo jaunesniame kurse ir per fuksų krikštynas jį pastebėjau vestibiulyje atsirėmusį į koloną. Pakvietė mane šokti, toks tvarkingas pasirodė, nors kartu ir mandrokas. Po šokių pasisiūlė palydėti namo, nors tas kelias buvo trumpas – iš pirmo bendrabučio aukšto į antrą, – prisiminė p. Irena.
Baigusi mokslus, ji gavo paskyrimą į garsųjį Šiaulių odos gamybos fabriką „Elnias“, bet ten dirbo neilgai, mažiau kaip metus, nes būsimas vyras Rimantas pranešė, kad gaus butą Marijampolėje. Jis, jaunas specialistas, įsidarbino būsimajame Putliųjų verpalų fabrike, vėliau tapusiame „Vernito“ bendrove. Ten R. Grabauskas iki šiol dirba komercijos direktoriumi.
Atvyko į nepažįstamą miestą
Anot moters, iki tol ji niekada nebuvo lankiusis tuomečiame Kapsuke. Šis miestas jai buvo visiškai svetimas ir nežinomas. Prisimena, kaip pirmą kartą išėjusi pasivaikščioti nukeliavo iki „Sūduvos“ stadiono, vis besidairydama, kurioje įstaigoje galėtų ieškoti darbo. 1974 m. vasario 23-ąją pora atšoko vestuves, o jau kovo 8-ąją gavo naujo buto raktus.
Irena įsidarbino tuomečiame Kapsuko buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate, bet pagal specialybę avalynės dirbtuvėse praleido vos porą mėnesių, nes netrukus gavo pasiūlymą dirbti kombinato Planavimo skyriaus viršininke. Tas darbas patiko, bet vyras dažnai vykdavo į komandiruotes, jau buvo du maži vaikai, ji pati čia jokių giminių neturėjo, iš darbo tekdavo grįžti ir vėlai, tad nutarė ieškoti kito darbo.
– 1981 metais pradėjau dirbti tuometėje miesto Įdarbinimo tarnyboje, kuri vėliau daug kartų keitė pavadinimus ir dabar vadinama Užimtumo tarnyba. Šį darbą dirbau iki pat išėjimo į pensiją 2014 metais, išgyvenau daug permainų, reformų. Kai pradėjau dirbti, tarnyboje buvo du žmonės, o išeidama palikau 42 žmonių kolektyvą, – pasakojo buvusi vadovė.
Iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo tarnyboje du darbuotojai susitvarkydavo su savo pareigomis. Moteris prisimena, kad funkcijų tada buvo mažai, važinėdamos po įmones darbuotojos rinkdavo informaciją apie laisvas darbo vietas. Į tarnybą kreipdavosi ir darbo ieškantys žmonės, bet tokių pasitaikydavo retai, nors darbo vietų buvo labai daug. Tada nebuvo jokios statistikos apie nedarbo lygį, padėtis gerokai skyrėsi nuo tos, kokia yra šiandien.
– Jei žmogus tais laikais nedirbdavo tris mėnesius, mes jį vadindavome veltėdžiu. Pamenu, kartą į tarnybą atėjo žmogus, išsitraukė iš krepšio grietinės indelį, duonos kepalą ir manęs paklausė: „Aš visa tai pats nusipirkau, tai ar esu veltėdis?“ Tokių žmonių, kurie neturėjo motyvacijos dirbti, buvo tikrai mažai, – sakė ji.
Kovojo dėl patogesnės vietos
Lietuvai tapus nepriklausoma, visur prasidėjo permainos. I. Grabauskienė teigia iš tuomečio Miesto vykdomojo komiteto pirmininko Kęstučio Subačiaus išgirdusi, kad kursis Darbo birža, daugės jos funkcijų, keisis pats darbo pobūdis. Buvo priimami nauji įstatymai ir poįstatyminiai aktai, reglamentuojantys šios tarnybos darbą. Atsirado daugiau savarankiškumo, atsakomybės, etatų, funkcijų. Naujas dalykas buvo ir bedarbio pašalpos, viešųjų darbų programa, vėliau atsirado europiniai projektai, kiti dalykai. Reikėjo ir pačiai mokytis, tobulėti, lankyti seminarus, konsultuotis.
Tarnyba iš pradžių buvo įsikūrusi pastate šalia Marijampolės Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos, kur veikė „Perfo“ bendrovė. Kai pastatą atsiėmė buvusi savininkė, teko ieškoti naujų patalpų. Tos patalpos atsirado miesto pakraštyje, šalia dabartinio „Moki-veži“ prekybos centro esančiame dviaukščiame pastate. Vieta buvo labai nepatogi, pėstiems žmonėms ją pasiekti nebuvo lengva. I. Grabauskienė ėmėsi žygių, kad Darbo biržai atsirastų patalpos arčiau miesto centro.
– Buvau drąsi, atkakli ir net įkyri, prašydama kitų patalpų. Man padėjo tuometis miesto vicemeras Vincas Botyrius, pasiūlęs persikraustyti į pastatą J. Dailidės gatvėje, kuriame atsilaisvino patalpos, kai neliko ten veikusio Skaičiavimo centro. Gavome erdvias, 800 kvadratinių metrų patalpas, kurios buvo nupirktos už respublikinės Darbo biržos pinigus. Nuo 1995 metų kovo klientams atsirado puikios sąlygos toliau naudotis mūsų paslaugomis patogioje vietoje, – sakė buvusi vadovė.
Marijampolė darbo rinkoje išsiskyrė
Paklausta apie buvusį darbą, kuo Marijampolė išsiskyrė darbo rinkoje, I. Grabauskienė teigė, kad Sūduvos sostinė buvo plačiai žinoma kaip naudotų automobilių verslo miestas. Buvo skaičiuojama, kad apie 10 tūkstančių miesto žmonių vienaip ar kitaip yra susiję su šiuo verslu – vieni gabeno naudotus automobilius iš Vakarų Europos, kiti juos remontavo, dar kiti rūpinosi pirkėjų maitinimu, nakvyne ir kitais dalykais. Tai lėmė, kad registruotų bedarbių skaičius čia buvo mažesnis nei kituose šalies miestuose.
Dar vienas dalykas – gana žemas darbo ieškojusių jaunų žmonių išsilavinimas, nes dešimtadalis jų turėdavo vos pradinį išsilavinimą. Tam turėjo įtakos ir faktas, kad romų kilmės jaunimas buvo spaudžiamas įsidarbinti, kita vertus, iš kaimų į užsienį emigravo daug žmonių, o likusieji nelabai rūpinosi savo vaikų išsilavinimu.
Kai 2014 metais I. Grabauskienė išėjo į užtarnautą poilsį, naujam vadovui sakė, kad perduoda labai gerą kolektyvą, nes darbuotojai buvo atsakingi, darbštūs ir puikiai tvarkėsi su užduotimis.
– Dabar gyvenu tikrai gerai, galiu skirti daugiau laiko sau, laikas bėga greitai. Domiuosi, kas vyksta Lietuvoje, kasdien gaminu pietus sau ir vyrui, šalia namo yra sklypas, daržas, šiltnamis.
Dar turime ir sodybą prie Vygrelių ežero, tad veikti tikrai yra ką. Lankau Trečiojo amžiaus universiteto užsiėmimus Kultūros ir buities kultūros fakultetuose, Rimantas yra Marijampolės „Rotary“ klubo narys, tad būna daug renginių, kelionių.
Kasmet keliaujame į užsienį, be to, ir mūsų sūnus dirba diplomatinį darbą užsienio šalyse, tad lankome jį, – pasakojo p. Irena.
Sūnus pasirinko diplomato kelią
Grabauskų dukra Loreta tuomečiame Kauno politechnikos institute baigė verslo administravimą ir atėjo dirbti pas tėvą į „Vernitą“. Čia ji darbuojasi jau daugiau kaip 20 metų, yra pirkimų-pardavimų vadovė. Dukros šeimoje auga dvi Grabauskų anūkės – dvidešimtmetė Andra, kuri studijuoja Kauno technologijos universitete, ir dešimtmetė moksleivė Grytė. Žentas Ainius yra verslininkas, užsiima trąšų prekyba. Šeima gyvena Marijampolės pakraštyje, tad seneliai anūkes mato dažnai.
Kitaip yra su sūnaus Tomo šeima. Jis baigė Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą bei neakivaizdiniu būdu studijavo Vilniaus universitete tarptautinį verslą. Po studijų Tomas laimėjo konkursą ir įsidarbino Užsienio reikalų ministerijoje. Čia kilo karjeros laiptais – iš pradžių turėjo atašė rangą, vėliau tapo pirmuoju patarėju, o dabar yra įgaliotasis ministras ir Lietuvos ambasadoriaus Berlyne pavaduotojas. Jo pirmasis darbas užsienyje buvo Lietuvos ambasadoje Egipte, Kaire, kur taip pat dirbo ambasadoriaus pavaduotoju. Sūnų Egipte aplankė abu tėvai.
Grįžęs iš Egipto, T. Grabauskas vėl dirbo ministerijoje, o vėliau gavo paskyrimą į Lietuvos ambasadą Švedijos sostinėje Stokholme, kur išdirbo trejus metus. Vėliau dar buvo toks pats darbas Lietuvos ambasadoje Rygoje, o prieš dvejus metus šeima persikraustė į Berlyną. Čia Irena ir Rimantas Grabauskai jau kelis kartus lankė sūnų ir jo šeimą. Tomo šeimoje auga trys vaikai. Vyriausioji Ieva baigė mokslus Nyderlanduose, Amsterdame, ir dirba meno srityje, domisi animacija ir grafika. Šešiolikmetė Leta ir trylikametis Benas mokosi Berlyno tarptautinėje mokykloje, mokslai jiems sekasi puikiai.
– Tomo darbas yra įdomus, pilnas įvairių iššūkių. Jis bendrauja su daug įdomių žmonių, dalyvavo neseniai vykusiose iškilmėse, kai Vatikano diplomatas Rolandas Makrickas buvo paskirtas kardinolu, su šiuo žmogumi nemažai bendrauja. Sūnus dalyvavo ir vasarį vykusioje tarptautinėje Miuncheno saugumo konferencijoje, kur buvo aptariama daug svarbių klausimų, – sakė pašnekovė.
Paklausta, ko jai dar trūksta gyvenime, p. Irena atsakė, jog viskuo yra patenkinta. „Aš galiu tvirtai pasakyti, kad ištraukiau gerą gyvenimo kortą, jau 52 metai gyvenu su mylimu vyru, turime puikią šeimą. Vienintelis dalykas, ko noriu – tai gera sveikata, nes metams bėgant jau atsiranda įvairių signalų. Ne taip seniai sirgau ir Laimo liga, pavyko išsigydyti, tad tikiu, kad gražus gyvenimas tęsis ir toliau“, – vylėsi ji.
Komentarai nepriimami.