Šį kartą, artėjant Motinos dienai, „Namų“ puslapyje pakalbinome žmones ne apie sienų spalvas ar užuolaidų madas. Kalbinome apie namų jausmą, apie prisiminimus, kurie šildo sielas. Vaikystės namai – tai ne tik sienos. Tai vieta, kur įžengus pro duris visada širdys prisipildo šilumos. Tai vieta, kur laiką skaičiuoja ne laikrodis, o metų laikai, kur prisiminimai gyvi ne nuotraukose, o kvapuose, skoniuose, nes ir šulinio vanduo būdavo pats skaniausias. O ir neseniai užmegzti obuoliukai sode, kiek pamename, buvo visai nerūgštūs.
Namų jausmas. Koks jis, išlikęs mūsų atmintyje?
Violeta, 69 m.
– Mūsų namai kvepėjo pyragais. Jų kvapas sklisdavo iš mažojo skladuko. Nežinau, kokių prieskonių mama dėdavo į tą pyragą, kad jis būdavo toks skanus. Deja, ir paklausti jau nebegaliu. Tik prisimenu tą paprastą – su trapia plutele ir rūgštesniais obuoliais viduje – skanumyną. Kai grįždavome iš lauko, pirmas dalykas, kurį pajusdavai pravėrus duris – tai tas saldus, šiltas kvapas. Jis patvirtindavo: „Tu namie.“
Mes, vaikai, visada siaurais ir stačiais laiptukais stengdavomės patekti į palėpę (sakydavom – „ant aukšto“). Vasarą joje ir miegodavome, ir skaitydavome, ūgtelėję klausydavome muzikos. O rudenį ant senų, laiką pamiršusių ir jau nenaudojamų antklodžių, patiestų ant grindų, tėvai išdėliodavo žieminius obuolius. Jie gulėdavo ten visą žiemą, išlaikydami savo tvirtą formą ir aromatą. Atsikandi – skonis tarsi tiesiai nuo obels nuskinto obuolio! Atidarius palėpės duris, tvokstelėdavo stiprus, svaigus obuolių kvapas – lyg visa vaikystė susispaudusi į vieną įkvėpimą. Atrodo, tas kvapas įsigerdavo į rūbus, į plaukus, į sielą. Nepamirštamas kvapas, likęs atminty turbūt visam gyvenimui.
Prie vartelių augo alyva – purpurinė, sodri. Ją pasodino tėvelis. Ji žydėjo kasmet, kvepėjo pavasariu ir laukimu. Kai po daugelio metų stabtelėjau prie buvusių namų, pamačiau, kad alyva iškirsta. Naujiems šeimininkams ji kažkodėl neįtiko. O gal trukdė?
Vaikystės namų jau nebėra. Jie dabar kitų rankose. Bet obuolių kvapas iš palėpės, pyrago aromatas iš skladuko, sodelio tyla ir iškirstos alyvos ilgesys – tebėra manyje. Jie gyvena ten, kur joks laikas ar žmogus negali jų paliesti – atmintyje.
Saulius (60 m.)
– Gyvenome sename name, kuriame anksčiau buvo kažkokia įstaiga. Mūsų butas buvo antrame aukšte: du nedideli kambariai, žiemą šildomi krosnimi. Vandentiekio nebuvo, tualetas – kieme. Mama rytais, išeidama į darbą, pakūrendavo krosnį, kad man su seserimi nebūtų taip šalta lipti iš lovų. Mūsų darbas, išeinant į mokyklą – nepamiršti uždaryti krosnies durelių. Tada – į virtuvę, kurioje stovėdavo kibiras su vandeniu ir dubuo prausimuisi (po juo – dar vienas kibiras nešvariam vandeniui). Nedidelė dujinė viryklė, spintelė maistui ir indams, šaldytuvukas, stalas, prie kurio valgydavome, o grįžę iš mokyklos prie jo ruošdavome pamokas, pačiame kampe – etažerė su knygomis. Viskas tilpo nedidelėje virtuvėje.
Mama po darbo iš vakaro mums išvirdavo sriubos su kauliukais, kartais – net su visu mėsos gabalu, kad grįžę pavalgytume, nes ji dirbdavo iki aštuntos valandos. Mūsų darbas po pamokų – atnešti malkų ir anglių iš lauko sandėliuko, kad ryte mama vėl pakurtų krosnį. Vandens reikėdavo atsinešti iš šulinio. Kasdien, ir ne po vieną kibirą. Nevaikščiojome nei murzini, nei prakaitu atsiduodantys. Mūsų patalynė buvo akinančio baltumo (spalvotų tada turbūt ir nebuvo), visada pakrakmolyta, net šiugždėjo. Mama ją skalbdavo primityvia skalbimo mašina „Riga“, virindavo toje pačioje virtuvėlėje, galų gale nešdavo skalauti į lauką – net žiemą prie šulinio pasistatydavo baliją, prisipildavo vandens ir skalaudavo. Jos rankos, kaip dabar pamenu, būdavo net raudonos nuo šalto vandens.
Kai mama apsigyveno name „su patogumais“, dar ilgai kratėsi automatinės skalbimo mašinos, nes „ji taip gražiai neišskalbs“.
Gintarė (55 m.)
– Prisimenu žiemos šeštadienius mokykloje. Taip, tada šeštadieniais mes eidavome į pamokas. Paskutinė pamoka – muzika.
Žinia, kad tuoj eisiu namo, sušildo dūšią. Pravėrus namų duris, pasitinka šiltas verdamų burokėlių sriubos kvapas (kažin kodėl prisimenu būtent šią sriubą!).
…O muzika buvo ne tik pamokoje. Ji sklinda ir namuose: paleidęs juostinį magnetofoną – brolius Frankonius – tėtis skaito laikraštį. Apima ramybės jausmas, nes viskas savo vietose. Pirmadieniui namų darbų neruošiu. Piešiu ir rašysiu laiškus. Atsidarau kartoninę saldainių dėžę, kurioje sudėtos spalvos ir flomasteriai – imuosi darbo. Laiškui skirtame lape pirmiau piešiu, nes jei nepavyks, bus galima kitame lape perpiešti. Bet jei pirma parašysiu laišką, o piešinys nepavyks, tada teks rašyti kitą laišką – tai jau bus ne tas, kuris turėjo būti.
Ilgesingi laiškų gavimo ir rašymo prisiminimai…
Dar vienas labai ryškus vaikystės prisiminimas – kaimynai romai. Nebuvo jų namuose kalnų aukso ir prabangos. Ant sienų kabėjo šventi paveikslai, pasieniuose ant lovų pūpsojo didžiulės pagalvės. Čia, atrodo, visai kitaip pro langus sklido šviesa, ore išryškindama spindinčias smilteles. Senas, pakrypęs, kartonais iš vidaus paklijuotu stogu medinis namukas skleidė ypatingą aurą. Viliojo mane paslaptis apie burtus. Bet išgąsdino tų galių pasekmės! Nusprendžiau nelįsti, ko iki galo nesuprantu. Dabar gailiuosi praleidusi galimybę praverti paslapčių šydus.
Šiuose romų namuose pamačiau, kad laimė yra paprasta, ji ore plevena net tada, kai plikoma arbata. O buvęs „stebuklo“ laukimas, stebint gaminamus ,,abriedukus“, vis dar pakutena paširdžius.
Pirmąją vasarą, kai romai atsikraustė kaimynystėn, dažnai kieme degdavo didelis laužas, griežė smuikelė, skambėjo dainos. Čigoniškos. Jos praverdavo sielą, sūpuodavo jaukumą, ir visa buvo taip tikra! Žvitrios akys ir liepsnų atšvaitai nukeldavo į kitokį „matavimą“. Lietuviai įtartinai žiūrėjo į tokią kaimynystę, bet man pavykdavo išsikaulyti, kad tėvai leistų eiti pas juos. Čia patyriau nenusakomą grožį ir ilgesį kažko amžino, patirdavau ne buitį, o būtį.
Aurelija (56 m.)
– Savo vaikystės namuose, vienkiemyje netoli geležinkelio, aš ir dvi už mane jaunesnės seserys buvome pievų karalaitės. Lakstydavome lankose nuogomis blauzdomis ir plazdančiomis suknelėmis, gulinėdavome, žiūrėdavome į debesis, skindavome pievų žiedelius į pačias nuostabiausias puokštes, pindavome vainikų girliandas. Nežinojome augaliukų pavadinimų, bet visada žinojome, kur kokios spalvos žiedų rasti. Nežinojome ir apie jokias erkes ar kitus tykančius pavojus. Žinoma, suaugusieji nebuvo labai patenkinti, kad išguldome žolę, nes taip ją sunkiau nupjauti. Bet mus ta laisvės ir lengvumo pajauta, kai leki ir pro ausis švilpia vėjas, viliojo labiau už viską.
Dar mes karstydavomės po sodyboje augusius medžius. Čia buvo ištisa liepų alėja abipus įvažiavimo kelio. Į tas liepas būdavo nesunku įsiropšti, kukuodavome įsilipusios, dairydavomės. Tarp liepų eilių buvo įsimaišęs vienas kitas kitoks medis, bet labiausiai prisimenu laukinę obelį, vasarą pasipuošdavusią mažais ryškiaspalviais rojaus obuoliukais. Medžiuose ir tarp jų vyko ištisas mūsų, vaikų, gyvenimas, netgi namelį buvome pasistačiusios medyje, atrodo, vyšnioje.
Kai tėvai pamatė, skubėjo nugriauti, kol neužgriuvo ant mūsų. Turbūt ta laisvė, laukinė aplinka skatino mūsų kūrybiškumą. Augdamos toli nuo didelių miestų neturėjome galimybės lankyti meno mokyk-lų, bet gamta mums davė daug. Prisibėgiojusios skubėdavome namo, prie stalo, kur piešdavome, karpydavome, kurdavome pamiršusios viską pasaulyje, apsivertusios popieriais iki ausų. Vėliau, nors nebaigusi dailės mokyklos, pramokau tapybos pagrindų iš pasamdytos profesionalios dailininkės, o sesuo baigė tuometę Dailės akademiją.
Seniai jau nėra mūsų liepos alėjos, sulyginta su žemėmis visa mūsų vaikystės sodyba. Aštuntojo dešimt-mečio pabaigoje per tas vietas ėjo melioracija, buvo labai brutaliai vykdomi iškeldinimo ir sodybų naikinimo darbai. Mūsų liepas išvartė ekskavatoriai ir sulaidojo į duobes po žeme. Atrodytų, niekam nereikėjo jų medienos. Tėvai pasistatė naują namą miestelyje. Ilgus metus mūsų sodybos kiemo centrą žymėjo trikojis elektros stulpas, bet dabar ir jo nėra. Tik lygūs dirbami laukai. Ir prisiminimai…
Komentarai nepriimami.