Marijampolės savivaldybės Šilavoto kaimo ūkininkas Povilas Žolynas, Suvalkijoje gerai žinomas daržininkas, lauko darbų sezoną šiemet pradėjo anksti – lysves formavo jau kovo pabaigoje. Šiltas balandis augalus greitai pažadino. Termometrams pasiekus 27 laipsnių šilumą atrodė, kad šviežias bulves galėsime skanauti dar prieš Jonines. Gegužės šalnos sumaišė visas kortas: bulvės, kopūstai, svogūnai nušalo. Ūkininkas mano, kad augalai atsigaus, tačiau tokio ankstyvo derliaus, kokio buvo tikėtasi, tikrai nebus.
Labiausiai smogė kopūstams
P. Žolynas sako, jog daržininkyste verčiasi tiek, kiek save atsimena, tačiau tokia gegužė, kokia išpuolė šiemet, jo karjeroje – pirmąkart. Anot jo, gegužės šalnos – jokia naujiena. Šiuo laiku jų pasitaiko kasmet, tačiau paskutinį pavasario mėnesį temperatūra naktimis šiemet krenta žemiau nulio kaip niekada ilgai. Užsitęsusios naktinės šalnos jau pridarė nuostolių. Labiausiai nukentėjo kopūstų daigai. Paties sėti, pikiuoti augalai buvo vešlūs ir sodrūs, todėl ūkininkas juos buvo išnešęs į lauką.
„Puikiai žinojau, kad dar ne vasara ir tikrai atvės, bet šiluma susuko galvą: artinantis šalnoms daigų nei pridengiau, nei į šiltesnę vietą nunešiau, tai dabar ir turiu nuostolių“, – klaidą pripažino ūkininkas. Anot jo, dalis augalų išgyveno – jie dar bus tinkami sodinti į lysves ir duos derlių. Tiesa, jis gali šiek tiek vėluoti.
Naujo derliaus bulviakasis atidedamas
„Anksčiau Joninių bulvių nebus“, – įsitikinęs pašnekovas. Atslinkus šalnoms, bulvės jau buvo prasikalusios iš žemės. Žinoma, visi daigeliai be išimties nušalo. Kopūstų daigus, po pirmosios šaltos nakties, kuri juos apkandžiojo, ūkininkas uždengė. Didelio lauko bulvių danga neužklosi. Per vieną naktį visi daigeliai nežuvo, tačiau šalnoms besitęsiant, iš žemės išlindusi augalo dalis neatsilaikė. „Derliaus bus, tiesiog augalams iš naujo teks auginti stiebus. Tai užtruks, atitinkamai vėluos ir derlius. Jei ir vėl atšils, po Joninių jau galėsime bandyti rauti pirmuosius gumbus“, – situaciją apžvelgė daržininkas P. Žolynas.
Svarbūs klientai pasirinko kitus
Šviežias bulves ragauti po Joninių – labai įprasta, anoks čia vėlavimas, galima pasakyti. Vis dėlto šis pavasaris buvo neįprastai ankstyvas. Jau kovo pabaigoje buvo suformuotos pirmosios lysvės, į kurias pasėtos morkos, svogūnai, šiek tiek vėliau, balandžio pirmą dešimtadienį, pasodintos bulvės. Tai davė vilčių naujo derliaus bulves kasti anksčiau.
Gerai, kad pernykščių bulvių aruode dar yra – jos padės sulaukti šviežių. P. Žolynas sako, kad sandėlis šiuo metu galėtų būti ir tuštesnis. Anksčiau taip ir būdavo, tačiau šiemet jis neteko kelių svarbių klientų. Vieni tokių – Marijampolės darželiai. Kol veikė kaip atskiros įstaigos, kiekvienas darželis daržovių tiekėjus rinkdavosi individualiai. Ugdymo įstaigas sujungus, daržininkas jų poreikių patenkinti nebegali.
– Dabar tinkamas tik toks tiekėjas, kuris gali pasiūlyti visą daržovių ir vaisių asortimentą. Aš neturiu ir daržovių, ir vaisių, auginu tik daržoves, bet jų turi pramoninio lygio įmonės, kurios dažniausiai siūlo ne vietinės kilmės daržoves. Kai kalbama apie sveiką gyvenseną ir mitybą, akcentuojama vietinė produkcija. Rodos, vaikų mitybai šis principas ypač aktualus, tačiau realybėje jis netaikomas, – apmaudo neslėpė ūkininkas.
Beje, P. Žolyno produkcijos atsisakė ir viena Marijampolės maitinimo įstaiga. Priekaištų kokybei nebuvo, tiesiog įmonė paskaičiavo, jog pirkti bulves su lupena ir samdyti žmogų, kuris jas skuta, brangu. Pigiau tiesiog įsigyti nuskustas arba jau sutarkuotas bei nusunktas bulves, iš kurių iš karto gali lipdyti cepelinus.
Už nuosavos kūdros vandenį – susimokėk
Rūpestį ūkininkui kelia ir sausra. Jau kovą, kai tik išėjo į laukus, drėgmės žemėje tikėjosi daugiau. Jos rezervai nepasipildė – situacija toliau prastėja. Kadangi sausros tampa kasdienybe, ūkininkas visuose daržovių laukuose įsirengė laistymo sistemas, kuriomis vanduo į laukus tiekiamas iš ūkininko kūdrų. Investicija buvo nemaža, tačiau be jos derliaus arba nebūtų, arba būtų tik labai skurdus.
Diegdamas sistemą P. Žolynas skaičiavo, kad per keletą metų ji atsipirks, tačiau žinia, jog vandens naudojimas iš atvirų vandens telkinių apmokestinamas, verčia dvejoti investicijos grąža. „Ūkininkai, išsiurbiantys daugiau nei 10 kubinių metrų vandens per parą iš upių, ežerų, tvenkinių ir kūdrų, už sunaudotus gamtos išteklius nuo praėjusių metų sausio moka 0,003 Eur už kub. m mokestį.
Suprantu, kai vanduo naudojamas iš upių ar ežerų, bet kai tenka mokėti už nuosavos kūdros vandenį, apima beviltiškumas ir pyktis“, – jausmų neslėpė ūkininkas.
Daržininkystę papildo grūdinės kultūros
Ūkininkas nemėgsta skųstis. Sako, nepaisant visų nesėkmių ir sunkumų, jo darbas jam patinka. Dar P. Žolyno tėvai ėmė puoselėti daržininkystę. Ėmęsis vystyti nuosavą ūkį, Povilas net nesvarstė, kuria linkme eiti – pasirinko gerai pažįstamas daržoves. Tiesa, ūkininko laukuose galima aptikti ir rapsų, javų, kurie užimą pusę P. Žolyno žemės plotų. „Dirbu šiek tiek mažiau nei 100 ha žemės. 43 ha paskirti grūdinėms kultūroms, apie 50 ha – daržovėms. Jei sėčiau tik grūdines kultūras, vargu ar dirbčiau pelningai.
Mano skaičiavimais, iš vieno hektaro javų vidutiniškai gali gauti nuo 7 iki 9 tonų derliaus. Su daržininkyste iš vieno hektaro išgauname apie 50 tonų derliaus. Štai ir paaiškinimas – daržininkystė leidžia su mažu žemės kiekiu užauginti daugiau produkcijos, taigi, ir gauti didesnį pelną. Javai – tik kaip priedas prie pagrindinės daržininkystės veiklos“, – paaiškina pašnekovas.
Komentarai nepriimami.