Jau einame – keletas žingsnių beliko… Nuo sausros suskeldėjusiais takais ir palaukėmis, dulkančiais vieškeliais, pro žemaūgius javus ir laukus užkariavusius rapsus, po jau bebyrančiais gulbinais, nužydėjusiomis alyvomis. Jau kvepia jazminai, o alyvinė obelis šalia žirnio dydžio obuoliukų prisisagstė pavienių baltutėlių (!) žiedų – pilnavidurių… Toks tad šis metas – menama riba tarp Pavasario ir Vasaros.
Sekmadienį baigsis ypatingas laikas, trukęs septynetą savaičių nuo Velykų, viena iš trijų didžiausių ir džiaugsmingiausių krikščioniškų švenčių. Šį laiką tikintieji išgyveno vienaip, ruošdamiesi Šventosios Dvasios nužengimo į žemę (ir į kiekvieną mūsų) šventei. Kitiems tai irgi buvo išskirtinis laikas, nes juk pavasaris! Tiesa, daug improvizavęs, dramatiškas, bandęs mūsų kantrybę ir net labai negražiai pažaidęs su gamta, bet ką tu jam bepadarysi. Jis juk išeina, o jūs dorokitės su tuo, ko pridarė. Jam nerūpi! Ar nepanašu į mus pačius: kartais juodą valandą tik ketinančius viską sudaužyti į šipulius, o kai kada taip ir besielgiančius? Pradedant ne vietoje pasipainiojusiu daiktu ir baigiant savo ir kitų gyvenimais…
…O Sekminės – tai gyvasties, žalumos, berželių garbinimo ir jaunystės šventė. Nors praėjo tie laikai, kai šią dieną iš žalumynų buvo pinami vainikai, jais puošiami ne tik vartai, trobos, bet ir galvijai. Vis dėlto – ir dabar gražias šventės tradicijas prisimena etnokultūros puoselėtojai ir senieji kaimų gyventojai. Jei dar išgali kokį gyvulėlį laikyti, jei yra kam bent kiek padėti. Na, o mes jau eilę metų vis buvome (ir tebesame) kviečiami į Tautkaičius, kur Sek-minės, tik kitaip įvardintos, buvo švenčiamos ir prieš 40 metų…
Per Sekmines, kaip ir per Velykas ar Jorę, reikia daug suptis: kildami aukštyn įgauname ypatingų jėgų ir gebėjimų, susiliejame su vėjais ir pačiu dangumi. Ir reikia bendrauti: susieidavo kaimynai ar giminės, pasitiesdavo senesnę maršką kur parugėje (beje, rugių daugiausia matėme Dzūkijoje), pasidėdavo baltą sūrį ir dar šio bei to – ir šnekėdavo, o gal ir dainuodavo – šito tiksliai neprisimenu…
O dar – apie lietų. Ar mus kas baudžia, ar nori paprotinti, bet visi matome: kai didesnėje Lietuvos dalyje lyja kone kasdien, čia skelbiama sausra. Beieškant kokių užkeikimų, išeities, išniro tokie sakiniai: „Dar mūsų protėviai lietų laikė geru ženklu. Lietus – tai vanduo, krentantis iš dangaus – todėl jam priskiriamos ypatingos galios. Vanduo – viena keturių stichijų, kurių pagalba galima išpildyti bet kokį norą. Visi „prietarai“ laiko patikrinti ir daugeliui žinomi, tad nereikia ignoruoti ženklų iš aukščiau.
Jeigu vestuvių dieną lyja, reiškia, kad pats dangus laimina šią sąjungą. Jeigu susiruošėte į tolimą kelionę ir staiga pradėjo lyti, tai taip pat geras ženklas. Lietus gimimo dieną žada tam žmogui didelę sėkmę: ji lydės visus ateinančius metus.
Vanduo geras laidininkas, jis valo, švarina, teikia gyvybės. Todėl naudinga pastovėti po šiltu vasaros lietum ir nuplauti visą susikaupusį negatyvą. Jeigu jums nesiklosto gyvenimas ar niekaip negalite įveikti tam tikro etapo, tiesiog palaukite, kol nedideli lašai pradės kristi iš dangaus ir išeikite į lauką. Tokie lietūs sugeba apvalyti ne tik kūną, bet ir sielą. Pabandykite vizualizuoti, kaip vandens srautai nuplauna nuo jūsų visa, kas susikaupė negero.“
Taigi – Sekminių belaukiant linkiu lietaus. Beje, jeigu šią dieną lyja, sako senoliai, Kalėdos būsiančios sniegingos…
