Jei „Cukrinio festivalio“ metu atidžiai žvalgėtės Poezijos parke ir domėjotės ten vykstančiais vyksmais – skambančiais ir visai tyliais, bet ne mažiau turtingais ir turiningais, gal pastebėjote ir tuos darbus: visą įdomiausių medinukų ekspoziciją – ir ne vien. Kūriniai ir pats autorius buvo menininko klubo „Mūza“ teritorijoje kartu su kitais klubo žmonėmis bei jų kūryba. Pažįstami pasidžiaugė („seniai bematytas – šaunu“), o kiti domėjosi ir stebėjosi („naujas autorius?“).
Tai – apie Algimantą Skinkį, marijampolietį, pastaruosius dešimtmečius gyvenantį Kazlų Rūdoje (todėl gal atrodė tarsi dingęs iš akiračio), „Mūzos“ klubo narį visą laiką – nepaisant to, ar dalyvavo parodose bei kitoje veikloje, ar kurį laiką buvo atsitraukęs. Sakoma, kad menininkas kuria ir tada, kai tyli – kartais toje tyloje subręsta ypatingos idėjos. Tačiau šiame realiame gyvenime tik retam iškrinta tokia lemtinga korta, kad žmogus gali atsidėti tik kūrybai.
Nes realiame gyvenime reikia maisto ir stogo virš galvos, reikia rūpintis ne tik savimi, bet ir artimaisiais, atlaikyti didesnius ar mažesnius iššūkius. Ir – dirbti tokius darbus, kurie su kūryba neturi nieko bendra (prisiminkime ne vieno jau žymaus kūrėjo kelio pradžią). Galiausiai – norint nutapyti paveikslą ar sukurti medžio darbą reikia medžiagų ir įrankių, kurie kainuoja…
Pirmoji pažintis su Algimanto kūryba labai sena: tąsyk su bene jauniausiu, kukliu Maisto pramonės automatų gamyklos liaudies menininkų klubo „Mūza“ nariu supažindino Onutė Surdokienė. Nepamenu, ar buvo kitokių darbų, bet paveikslų jo namuose Marijampolėje jau buvo ne vienas. Daugiausia – peizažai. Ar tada Algimantas jau buvo baigęs Dailės mokyklą (vakarinį skyrių), kurią lankė po darbo gamykloje, ar ne – ne taip ir svarbu. Įdomus buvo pats faktas, kad noro kurti, tobulėti nenumarino kasdieniniai reikalai.
O tas noras piešti, vaizduoti tai, kas aplink, sakė – nuo ankstyvos vaikystės ir bėgant metams nedingo. Ir nors pasirinko su menais nesusijusią specialybę, likimas lėmė, kad prigimtinės dovanos neišsibarstytų.
Šiandien Algimantas tvirtai sako: „Jei ne darbas toje gamykloje, jei ne suvenyrų baras, kur buvo gaminami gražūs dalykai iš įvairių medžiagų, o svarbiausia – jei ne Juozas Davainis ir „Mūzos“ klubas, nežinia, kur dabar būčiau ir ką daryčiau. Prigimtis, žinoma, svarbu, bet daug lemia kiti dalykai: ir palaikymas, ir pamokymas, ir skatinimas parodyti kitiems… Daug kas turi visokių talentų, bet gal ne kiekvienas tai supranta, juos atranda, ne kiekvieną pastebi ir padeda.“
Kurį laiką atrodė, kad šiam žmogui svarbiausia – tapyba, bet vėliau jis dalyvauja parodose su kitais klubo medžio meistrais… Kiekvienas iš keleto šių vyrų buvo individualybė, kiekvieno stilistika kitokia – Algimanto darbai, regėjos, tokie trapūs, subtilūs. Nors bandė įvairius dalykus, bet tiek žiūrovus, tiek vertintojus konkursinėse parodose žavėjo figūros, rūpintojėliai – kartais visai miniatiūriniai, bet pilni kažkokios jėgos – kiekvienas vis kitoks. Taigi jau galėjai manyti jį persimetus prie medžio…
Betgi ne! Tapyba iš jo gyvenimo ir veiklos niekur nedingo – tiesiog paveikslai tarsi stebuklingu būdu (o iš tiesų – valandas prie jų praleidžiant) atsirasdavo ir… likdavo glūdėti dar laisvame plyšyje tarp kitų. Namuose – bute, pro kurio langus matyti pušų viršūnės. Kai pradėjo vieną po kito dėlioti – pritrūko žodžių. Ir dar nespėjus nieko pasakyti autorius jau aiškino: „Prie šito dar reikia padirbėti. Šitas nebaigtas – atidėjau. Čia dar nevisai išdžiūvo… Praeina kiek laiko – ir jau matai, kad prie to ar kito dar reikia padirbėti.
orisi tapybiškumo, faktūros, kad spalvos skambėtų, jei nori kitiems rodyti, turi pasistengti, kad ir pačiam patiktų.“ Peizažai, peizažai – miškas visais metų laikais, nebūtinai su išlakiomis pušimis ir galingais ąžuolais, bet visada alsuojantis gyvybe. Sako, nenorintis tapyti natiurmortų ar abstrakcijų (bandė daug ką – kaip ir dažus, liko prie aliejinių), traukia „gamta be žmonių, dar kokia lūšnelė, tvartukas…“
O svarbiausia – kartu su noru nupiešti tai, ką mato, nuo vaikystės liko begalinis žavėjimasis gamta (labai džiaugėsi apsigyvenęs Kazlų Rūdoje), džiaugsmas joje būnant ir – gebėjimas pamatyti ne tik spalvas, bet ir formas. Ne tik tas didingąsias, spalvingąsias, bet dažnai miniatiūrinius, kitų nepastebimus tvarinius: tereikia kartais labai nedaug ranką pridėti.
Kai Algimantas atvėrė vienas tokias dureles (tik vienas!), galva galėjo susvaigti nuo gausos ir įvairovės. „Viskas rasta miške – ir prisiliečiu nedaug. Pamatai kokią gražią išlinkusią šaką – ir jau žinai, kas bus. Šakos dažnai išraiškingos – kaip rankos, bet ne vien šakos. Mintis ateina savaime ir nemanau, kad aš tik vienas kažką įžiūriu – kiekvienas mato kitaip.“ Gervės ir visokie kiti plunksnuočiai, įvairių pozų ir dydžių, net panašūs į dinozaurus, kiti gyviai ir – rūpintojėlis ar angelas taip pat iš vienos šakos išryškėję… Nors gamtos darbą taiso nedaug, nemontuoja figūrų iš atskirų dalių, bet vis tiek nelengva įsivaizduoti, kiek čia reikia kantrybės.
„Nepatiktų – nedaryčiau“, – taip sakė apie visus savo „žanrus“, kurių yra ir daugiau. Tik klausimas – iš kur laikas? Kai dirbi, žinia, netapysi, bet eidamas mišku stebi ir randi kokį beveik „tikrą“ sutvėrimą arba fiksuoji spalvų bei šviesos kitimą. Minčių ir norų – daugybė, tad atsiradus daugiau laiko Algimantas Skinkys nirte panirs į veiklą, kurioje jaučiasi savimi.
Komentarai nepriimami.