Šimtmetį mininčioje Marijampolės geležinkelio stotyje neseniai vyko tapybos pleneras „Šimtmečio atspindžiai: stotis – mene“. Architekto Edmundo Alfonso Fryko suprojektuotas stoties pastatas, pasižymintis ankstyvojo modernizmo estetika – puošniais fasadais, aptakiomis linijomis ir subtiliais dekoratyviniais akcentais, tapo įkvėpimu naujam kūrybiniam dialogui. 15 menininkų plenero metu sukūrė po vieną tapybos darbą, kurių centre – puošnioji mūsų stotis.
Pleneras ir prasidėjo, ir baigėsi ekskursija po šimtametės stoties erdves. Menininkai ir kiti lankytojai vaikščiojo senais koridoriais, prisiminė istoriją, apžiūrėjo patalpas, įdomias architektūrines detales. Plenero uždarymo renginyje skambėjo modernaus folkloro grupės „Balti vėjai“ atliekama muzika, visiems kūrėjams padėkojo savivaldybės vicemeras Ričardas Bagdanavičius, pora menininkų pasidalino savo įspūdžiais iš plenero.
– Kviečiu žiūrovus pažvelgti į penkiolikos menininkų vidinį pasaulį. Stotis supa tuos, kurie keliauja. Prisimenu savo vaikystę, kai važiuodavome traukiniu iš Šeštokų į Kauną. Man, tada dar vaikui, šis stoties pastatas atrodė kaip bažnyčia.
Prisiminimai sutilpo į paveikslą, kai mačiau besiglebėsčiuojančius žmones, ir paveikslas kalba apie tą šviesą, kuri sklido iš šio pastato, – pasakojo vienas iš plenero dalyvių, Marijampolės meno mokyklos direktorius Valentinas Butanavičius.
Dailininkė Skirmantė Makarevičienė sakė, kad jos kūryboje yra labai daug geltonos spalvos, jos netrūksta ir plenero metu sukurtame darbe. „Atskleidžiau ir šiek tiek istorijos, pavaizdavau vieną to meto, kai stotis pradėjo veikti, keleivį.
Plenero metu turėjome nedaug laiko, darbai net nespėjo išdžiūti iki šio pristatymo, bet tai leido susikoncentruoti į esmę“, – teigė ji.
Iš karto po plenero uždarymo surengta įdomi diskusija „Marijampolės geležinkelio stotis šimtmečio perspektyvoje“. Tai buvo jau antrasis Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus įgyvendinamo projekto, skirto stoties šimtmečiui, renginys. Menotyrininkė Jurgita Jasevičienė pasikalbėti apie 1994-1997 metais vykusią geležinkelio stoties pastato rekonstrukciją pakvietė stoties restauracijos ir pritaikymo projekto architektę Gražiną Jarmalienę bei tuometį Savivaldybės vyriausiąjį paminklotvarkininką Gedeminą Kuncaitį.
Pasak G. Jarmalienės, gavusi projektą ji pamatė, kad šis pastatas sudėtingas, ypač paini stogų konfigūracija, jame daug detalių ir apskritai stoties architektūra gal net ne visai Lietuvai atrodė skirta.
„Buvo didelė bėda su frontonais ir trumpais karnizais, nes suformuota daug vadinamųjų kišenių. Dėl to žiemą tirpstantis sniegas, ledas pradėjo bėgti į pastato vidų ir dėl tokios gal ne visai pritaikytos architektūros atsirado nemažai problemų. Po 30 metų, kurie jau prabėgo nuo pastato rekonstrukcijos matome, kad viskas gerai išsilaikė, nenubyrėjo, ir tai džiugina“, – teigė architektė.
Jautriai kalbėjęs ir daug spalvingų prisiminimų pateikęs G. Kuncaitis sakė, kad pradėjęs dirbti 1990 metais rado kiaurą stoties stogą, supuvusias perdangas, keleivių salėje stovėjo kibirai vandeniui surinkti.
– Buvo tiesiog būtina iš Lietuvos geležinkelių gauti pinigų ir gelbėti stotį. Man ištisus ketverius metus teko grumtis su šios įmonės valdininkais, rašyti jiems raštus, daugybę kartų skambinti, važiuoti į Vilnių. Iš sostinės po visų pokalbių, o jie vykdavo rusų kalba, aš sugrįždavau labai pavargęs.
Specialiu prabangiu traukiniu iš Vilniaus į Marijampolę valdininkai buvo atvažiavę tris kartus, o tada sužinojau, kad pinigų rekonstrukcijai gausime, bet su viena sąlyga – privalome per 55 dienas parengti tyrimų ir restauravimo projektą. Man tai atrodė kaip pinklės, nes stotis užima beveik 4000 kvadratinių metrų plotą ir pagal normatyvus tokio pastato tvarkymo projektui parengti reikėtų pusės metų, – pasakojo jis.
Marijampolės savivaldybės architektai per tokį trumpą laiką parengti projektą atsisakė, bet išgelbėjo specialistai iš Kauno. Projektas, įvairūs skaičiavimai, brėžiniai užėmė tūkstančius lapų, o paties E. Fryko parengtas stoties statybos projektas tilpo vos į 4 lapus. G. Kuncaitis susigraudino prisiminęs, kad tuo metu eismo įvykyje netikėtai žuvo darbus pradėjusi architektė Morta Borisevičiūtė ir ją pakeitė G. Jarmalienė. 1997 metais rekonstrukcija buvo baigta ir stotis sušvito visu grožiu.
Plenero metu sukurtus paveikslus stotyje visi norintys gali apžiūrėti iki rugpjūčio 31 dienos. Savivaldybė parengė ir dovaną – specialiame stende stotyje galima pasiimti atviruką, vaizduojantį šį Lietuvos geležinkelių perlu vadinamą šimtametį pastatą. O pagrindinis stoties šimtmečio renginys „Kitokia stotis“ visus pakvies rugpjūčio 30 dieną.
Komentarai nepriimami.