Šiemet sukanka 25-eri metai, kai vykdant šalies administracinę teritorinę reformą buvo įkurtos penkios naujos savivaldybės. Dvi iš jų atsirado reformuojant buvusį Marijampolės rajoną. Tai – Kazlų Rūdos ir Kalvarijos savivaldybės, veiklą pradėjusios 2000 metų pavasarį.
Rinkimai į pirmąją Kalvarijos savivaldybės tarybą surengti tų metų kovo mėnesį, o balandžio 4 dieną įvyko pirmasis Tarybos posėdis, kuriame meru išrinktas Jonas Kazys Dzirmeika. Šiemet 75-ąjį gimtadienį paminėjęs vyras Kalvarijos savivaldybės meru išbuvo ilgiausiai iš visų ligšiolinių merų.
Pirmasis Kalvarijos savivaldybės meras Jonas Kazys Dzirmeika šį darbą dirbo septynerius metus. Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos
Kalvarijoje prabėgo visas gyvenimas
Buvusį merą aplankėme jo namuose Kalvarijoje. Šį namą jis pats pasistatė ir jame su šeima gyvena nuo 1982-ųjų. J. K. Dzirmeikai pastarieji metai nebuvo lengvi dėl sveikatos problemų. Šiemet jam atlikta širdies operacija, jis ilgai gydėsi sanatorijoje ir tik nelabai seniai sugrįžo į namus.
– Aš gimiau Kalvarijoje, esu grynas kalvarijietis, čia ir pragyvenau visą gyvenimą. Mano vaikystė buvo gera, augome dviese su broliu, tėtis buvo statybininkas, mama – namų šeimininkė. Finansiškai gyvenome neblogai, tėvai buvo nedidelį namuką pasistatę, vėliau statėsi didelį namą savo šeimynai.
Pradėjau mokytis Kalvarijos vidurinėje mokykloje, labiau sekėsi humanitariniai mokslai, nuo mažų dienų traukė ir muzika. Mano diedukas grojo klarnetu, tėtis – vokiška armonika, o aš nuo 12 metų pradėjau groti skudučiais. Jie man patiko, mus tada grojančius net per respublikinę televiziją rodė. Meilė muzikai išliko visam gyvenimui, iki šiol groju, tik dabar jau saksofonu. Kalvarijoje vis dar yra skudutininkų grupė, ir aš jų pasiklausau, pasižiūriu, prisimenu vaikystę, žmones, su kuriais tada muzikavome, – pasakojo buvęs meras.
Dirbo nuo pat paauglystės
Vidurinį mokslą L. K. Dzirmeika baigė suaugusiųjų mokykloje, nes tuo metu jau dirbo, taupė pinigus motoriniam dviračiui, kurį vėliau ir įsigijo. Nuo 15 metų buvo pagalbinis darbininkas, nešiojo plytas, maišė betoną. Prieš tarnybą sovietų armijoje dar išlaikė vairuotojo teises. Grįžęs pradėjo dirbti tuomečio Kapsuko autotransporto įmonėje, netrukus perėjo į Kalvarijos sieninių medžiagų gamyklą, įsidarbino autošaltkalviu ir juo dirbo penkerius metus. Vėliau kalvarijietis dirbo tai pačiai gamyklai priklausiusiame molio karjere. Neakivaizdžiai baigė mokslus tuomečiame Alytaus politechnikume, įgijo pramonės įrengimų montavimo ir remonto specialisto išsilavinimą.
J. K. Dzirmeika vedė 23-ejų, žmona Marija tada buvo vos 19 metų, ją sutiko šokiuose Kultūros namuose, kur grodavo saksofonu. Šeimą reikėjo išlaikyti, tad savo tėčio paskatintas nutarė imtis kitų darbų, kur moka daugiau. Privačiai ėmė remontuoti namus, butus, dirbo su dar vienu draugu iš Marijampolės, įkūrė kooperatyvą. Dažė, klijavo, tinkavo, glaistė – visus statybos darbus dirbo.
– Nuo 1988 metų, nuo pat Sąjūdžio pradžios, aš įsitraukiau į aktyvią veiklą, netrukus pasukau ir į politiką. Pradžia buvo su Socialdemokratų partija, į kurią įstojau. Tada buvo pats jos kūrimosi etapas, aktyviai dirbau su naujuoju Seimo pirmininku Juozu Oleku, partijos pirmininku buvo išrinktas Kazimieras Antanavičius, kurį labai vertinau. Dalyvavau partijos įstatų kūrime su Vyteniu Andriukaičiu, Aloyzu Sakalu, kitais. Mes ne kūrėme naują partiją, o tik siekėme atkurti tą, kuri veikė Lietuvoje dar tarpukariu. Mano posūkį į politiką lėmė turbūt charakteris, kuris visą laiką buvo toks kampuotas, truputėlį nesutampantis su tuo, ką sako dauguma. Aš toks ir likau, ir dabar man daug kas nepatinka nei valdžioj, nei Seime, – atviravo pašnekovas.
Baigęs mero karjerą, dar nemažai metų politikas buvo Kalvarijos savivaldybės tarybos nariu.
Įsitraukė į partijų veiklą
Netrukus buvo įkurtas Socialdemokratų partijos skyrius Kalvarijoje, J. K. Dzirmeika tapo jo pirmininku, vykdavo į partijos tarybos posėdžius Vilniuje. Jo aktyvi veikla buvo pastebėta, kalvarijiečiui buvo patikėta ieškoti naujų partiečių, didinti narių skaičių. 1990 metais atkūrus Nepriklausomybę jis pradėjo dirbti Aukščiausiosios Tarybos deputato Gintauto Iešmanto padėjėju. „Tai buvo labai šviesus žmogus, prieš rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą aš kartu su juo su savo žiguliuku visą rinkiminį plotą kartu apvažiavau“, – prisiminė vyras.
1992 metais J. K. Dzirmeika nutarė pasukti į verslą ir pradėjo darbą „Vairenio“ bendrovėje, kuri užsiėmė medžio perdirbimu. Viską reikėjo pradėti nuo nulio, verslą sukurti ir įsukti. Tuo metu, pasak pašnekovo, į Socialdemokratų partiją atėjo žmonės, su kuriais jam buvo ne pakeliui. Daug kas iš senųjų socdemų tuomet paliko partiją, išstojo ir jis pats, porą metų nedalyvavo jokioje politinėje veik-loje, o vėliau jį sudomino Krikščionių demokratų partijos veikla. Ši partija tada jungėsi su liberalais, atsirado Lietuvos liberalų sąjunga, kurios nariu J. K. Dzirmeika tapo 1997 metais. Vėliau jis buvo Liberalų ir centro sąjungos nariu, nuo 2006-ųjų priklausė Lietuvos liberalų sąjūdžiui, jo Kalvarijos skyriui vadovavo 2009–2018 metais, vėliau iš jo išstojo ir šiuo metu yra nepartinis.
Kovojo dėl naujos savivaldybės atsiradimo
1997 metais J. K. Dzirmeika tapo pirmuoju Kalvarijos seniūnu. Po kurio laiko prasidėjo kalbos, kad vyks teritorinė reforma, atsiras atskira Kalvarijos savivaldybė. „Viskas tada gana greitai vyko, 1999 metais jau buvo priimtas įstatymas dėl naujų savivaldybių įkūrimo. Seniūnai tuo metu galėjo būti ir rajono tarybos nariais, tai mes su Kazlų Rūdos seniūnu Valdu Kazlu buvome Marijampolės rajono savivaldybės tarybos nariais.
Mes aktyviai pasisakėme už tai, kad atsirastų naujos savivaldybės, ieškojom tam pritariančių žmonių Seime“, – prisiminė buvęs meras.
Paklaustas, kokia tuomet buvo eilinių gyventojų nuomonė, ar jie norėjo, kad atsirastų savarankiška Kalvarijos savivaldybė, J. K. Dzirmeika sakė, jog noras turėti savo, atskirą savivaldybę tikrai buvo, nors netrūko ir kitaip mąstančių. „Aš manau, kad nemaža dalis žmonių dar atsiminė, kad iki 1963-ųjų metų buvo atskiras Kalvarijos rajonas ir jis sėkmingai tvarkėsi. Tad žmonėms buvo patraukli idėja, kad būsim savarankiški, nepriklausysim nuo Marijampolės rajono. Daug kartų su Valdu Kazlu važinėjom į Seimą, ieškojom draugų, kurie paremtų Seime būsimą balsavimą dėl penkių naujų savivaldybių įkūrimo: aš – tarp socialdemokratų, Valdas – tarp konservatorių. Mums pavyko, balsų užteko, ir atsirado naujos savivaldybės“, – džiaugėsi pašnekovas.
Meru dirbo dvi kadencijas
2000-aisiais, po kovą vykusių vietos savivaldos rinkimų, J. K. Dzirmeika buvo išrinktas naujai įkurtos Kalvarijos savivaldybės meru, o koalicija Taryboje turėjo 14–16 balsų iš 21. Pasibaigus pirmajai kadencijai, po 2002 metų gruodžio rinkimų, jis vėl tapo Kalvarijos savivaldybės meru ir šį darbą dirbo iki 2007 metų.
Kaip vieną svarbiausių to meto darbų buvęs meras įvardija miesto šilumos tinklų perėmimą. Šilumą didelei miesto daliai tuomet tiekė Pieno konservų kombinatas, jie naudojo mazutą, bet apskaita, pasak J. K.Dzirmeikos, vykdavo labai netvarkingai. Savivaldybė iš savo pinigų sugebėjo nupirkti vamzdynus, paskelbti konkursą ir per kelis mėnesius pajungti savo šilumos tinklus iš mokyklos katilinės.
Pasak buvusio politiko, opozicija tuomet buvo arši, netrūkdavo ginčų, emocijų, pykčių ir kaltinimų. Pašnekovas prisimena, kad ne kartą sulaukdavo klausimo, kaip jis turi tiek kantrybės viską išklausyti. „Ir pasijuokdavome kartais, ir rimtai priimdavome viską. Aš kažkaip išmokau nekreipti dėmesio į neesminius dalykus, visada ieškojau sutarimo, bendrų sąlyčio taškų. Po ugningų posėdžių pakviesdavau visus Tarybos narius į kavinę pietų, ir aistros aprimdavo. Žinoma, būdavo tikrai sunkių akimirkų, kada mane apkaltindavo nežinia kuo. Kaltas būdavau ir dėl to, kad kažkokiam pastate atsirado žiurkė. Vienas Tarybos narys parašė ne dešimtis, o kokius tris šimtus skundų dėl mano veiklos“, – pasakojo vyras.
2007 metais po rinkimų Kalvarijos savivaldybės taryboje susiformavo nauja dauguma, meru buvo išrinktas Antanas Burinskas, kurį labai greitai pakeitė kitas meras, po to – dar kitas. Kalvarijos savivaldybės mero pareigas teko eiti ir Vincui Plikaičiui, Jonui Ščeponiui, Valdui Aleknavičiui. Tuo metu, buvusio mero akimis, būta daug chaoso, Kalvarijai Vyriausybė net grasino tiesioginiu valdymu, kai 2022-aisiais buvo dirbama be Administracijos direktoriaus ir jo pavaduotojo, kurių dirbant meru V. Plikaičiui nepavyko rasti kelis mėnesius.
Gydytojai patarė postų atsisakyti
Nuo 2007 metų J. K. Dzirmeika vėl porą metų dirbo statybos ir remonto bendrovėje. Tuo metu jau atsirado sveikatos problemų, kai, anot pašnekovo, jau sunku būdavo neuždusus užlipti laiptais į antrąjį aukštą. Valkininkų sanatorijoje specialistai jam pasakė: „Jeigu dar eisi į kokį nors postą, tai neilgai trauksi.“ Tais pačiais metais jam buvo nustatytas 40 proc. dalyvumo lygis, pailsėti ragino ir žmona. Dar iki 2019 metų jis buvo Kalvarijos savivaldybės tarybos nariu.
– Aš stebiu Kalvarijos gyvenimą, man svarbu, kaip tvarkosi savivalda. Prie dabartinio mero Nerijaus Šidlausko skandalai ir įtampos nurimo. Manau, ir nauja apmokėjimo už darbą sistema Tarybos narius sudrausmino. Aš nenorėčiau lyginti skirtingų kadencijų tarybų, bet esu įsitikinęs, kad pirmoji, dar antroji Taryba profesiniu požiūriu buvo daug stipresnės, negu dabar. Taip nutiko dėl įstatymo, kuris draudė savivaldybių tarybų įkurtų įmonių, įstaigų direktoriams dalyvauti savivaldos rinkimuose, o juk būtent šie žmonės buvo tikrai labai kompetentingi.
Šiemet ilgai sirgau, jau seniai nebendravau su meru ar jo pavaduotojais, Administracijos direktoriumi. Žinoma, Kalvarija gražėja, bet kitaip ir būti negali, juk visus tuos 25-erius metus žingsniavome į priekį. Smagu, kad yra tvarkingiau, švariau, bet akis kliūva ir už netvarkos, nepadarytų darbų. Darosi pikta, kad remontų vietose pastatomi apsaugos ženklai ir jie stovi mėnesių mėnesius. Kodėl tada reikia samdyti tokius rangovus, kurie nesugeba net kelias mašinas skaldos išpilti prie gatvės krašto? – piktinosi buvęs meras.
Tarp neįgyvendintų planų ir norų J. K Dzirmeika pamini svajonę turėti turizmo kompleksą prie Orijos ežero, buvo parengtas ir projektas, bet tuo viskas baigėsi.
Džiaugiasi kasdieniu gyvenimu ir nori groti
Šiandien buvęs meras džiaugiasi ramiu gyvenimu ir nori kuo greičiau sustiprėti. Su žmona Marija jie drauge jau 53 metus. Marija nuo 1996-ųjų iki pensijos dirbo tuometėje Darbo biržoje, o dar anksčiau daug metų buvo laborantė tuomečiame Vilnų verpimo fabrike. Dukra Daiva Muzikos ir teatro akademijoje yra baigusi chorinio dirigavimo magistrantūrą, jau nemažai metų gyvena ir dirba Vokietijoje. Sūnus Jonas ir marti Dalia augina 13 metų Saulę ir devynerių sūnų Liną, jų šeima gyvena toje pačioje gatvėje, tad anūkus seneliai mato nuolat. Senelis itin džiaugiasi, kad Saulę išmokė groti gitara, nors pats nėra gitaristas.
Šeima dar turi savo sodybą kaime netoli Raudeniškių, kur kažkada buvo apleisti molio karjerai – čia jie persikėlė uošvės turėtą žemę, pasistatė vasarnamį. Darbų sodyboje netrūksta, teritorija nemaža, reikia pjauti žolę, tvenkinyje auga karpiai, atvažiuoja žvejai pažvejoti. Čia vyksta visi giminės susiėjimai, pernai buvo atvykusi Amerikoje gyvenanti buvusio mero pusbrolio šeima, yra giminių ir Lenkijoje.
J. K. Dzirmeika tebegroja saksofonu Kalvarijos kultūros centro orkestre, kuris įkurtas dar 1924 metais. Šimtmečio šventė dar laukia, ji planuojama, ir pats paš-nekovas labai norėtų joje sugroti mėgstamu instrumentu. Kadangi jo partija orkestre – pirmoji, tad be saksofonisto ir orkestras negali repetuoti, jo vadovas bei nariai atostogauja.
– Aš po ilgesnės pertraukos dar tik pradėsiu jį pūsti, nes daktarai liepė nieko sunkiai nelaikyti, tik kokį kilogramą galiu kelti. Gal per rugsėjo mėnesį pamažu sustiprėsiu ir antroje rugsėjo pusėje jau pradėsiu po truputį groti, – sakė buvęs meras.
Fotografo paprašytas bent trumpam papozuoti nuotraukai su instrumentu, J. K. Dzirmeika akimirką padvejojo, nes saksofonas – gana sunkus, iki 4 kg sveriantis instrumentas. Bet kai paėmė jį į rankas, pridėjo prie lūpų – nuskambėjo nuvinguriavo smagi džiazo kompozicija, lyg ir pertraukos nebūtų buvę, ir instrumento svorio visai nesijaustų… Tad palinkėkime buvusiam merui ir toliau pūsti savo mėgstamą instrumentą bei džiaugtis kasdienio gyvenimo malonumais.
Muziką buvęs meras yra pamėgęs nuo vaikystės, iki šiol groja saksofonu.
Sėkmės ir geros sveikatos Jonai!