Ir kokioje mūsų Tėvynės vietoje dar galima kalbėti apie geležies rūdą – tik Kazlų Rūdoje! Todėl būtent mūsų krašte jau ketvirtus metus įgyvendinant projektą „Paversk balų rūdą auksu – balų (pelkių) rūdos pritaikymas meninei veiklai“ jau ketvirtą kartą buvo surengtas unikalus dviejų dienų kultūrinis-edukacinis renginys. Norintiems jame dalyvauti tereikėjo pasiekti už keleto kilometrų nuo savivaldybės centro Kazlų Rūdos esančią Višakio Rūdą ir Valdo Arbašausko sodybą. Juk šioje vietoje prie sraunaus Višakio upelio prieš 200–250 metų ir vėlesniais laikais buvo rudnia…
Geologė Ramunė Šečkuvienė pasakoja: „Geležies rūda būdavo išgaunama visoje Lietuvoje, tačiau ryškiausias pavyzdys – Kazlų Rūda. Čia klestėjo Kazlų šeimos verslai, kur geležies įnagiai iš limonito (balų rūdos) buvo gaminami pramoniniu būdu. Jie sunyko tik nutiesus geležinkelį ir pradėjus vežti geležies rūdą iš kitų šalių. Atkurti šimtmečius gyvavusias ir užmirštas tradicijas reikalingos ne tik mokslinės žinios, bet ir didžiulis entuziazmas.
Niekas Lietuvoje to dar nedarė šiais moderniais laikais. Protėvių gebėjimas išgauti geležį seniai pamirštas ir dabar gaivinamas tik Kazlų Rūdos apylinkėse žmonių, kurie turi reikiamų žinių ir entuziazmo. Susidomėjusieji gali dalyvauti unikalioje edukacijoje, moksliniame eksperimente, kurio metu bandoma atkurti protėvių tradicijas ir iš balų rūdos išgauti geležį.“
O tie nepaprasti entuziastai – projekto vykdytojai – tai „Geologo kelionės“, archeologė dr. Andra Simniškytė-Strimaitienė (Lietuvos istorijos institutas), kalvis, ginklakalys, skulptorius Adomas Sviklas, juvelyrė Eglė Navickienė, buities muziejaus įkūrėjas Višakio Rūdoje Valdas Arbašauskas. Projekto organizatorius – Kazlų Rūdos turizmo ir verslo informacijos centras (KRTVIC) bei jo darbuotoja Domininka Živelienė, šio projekto siela, kaip ir V. Arbašauskas.
Nors Domininka kukliai prisipažįsta esanti tik projekto administratorė, juk visa didelė profesionalų komanda dirba ir jie tikrieji vykdytojai, jų indėlis labai svarbus, tačiau ji turi daugybę talentų, puikiai sugeba bendrauti su įvairaus amžiaus žmonėmis. Dar Domininka priduria, kad šiam kraštui būtinas šis projektas. O V. Arbašausko Višakio upelio vingyje esančioje tvarkingoje sodyboje – ypatinga aura, nes jo akys šviečia gerumu, širdis kupina meilės žmonėms ir protėvių palikimui, nuoširdaus domėjimosi tėvynės istorija.
Kazlų Rūdos miesto širdyje įsikūrusi įstaiga – KRTVIC – organizuoja daugybę renginių, seminarų, parodų, tačiau šis renginys yra išskirtinis – tai gyvas eksperimentas ir edukacija gamtoje, kurioje atkuriama tai, ką prieš šimtmečius gebėjo mūsų protėviai. Lietuvos kultūros tarybos ir Kazlų Rūdos savivaldybės finansuojamas projektas kvietė visus gamtos mylėtojus, smalsuolius, mokslo entuziastus ir šeimas susitikti Višakio Rūdoje per Šv. Baltramiejaus atlaidus.
Renginys truko dvi dienas – rugpjūčio 23-ąją ir 24 d. Pirmą dieną bendruomenės namuose buvo surengta geologo Žygimanto Palaičio ir archeologės, humanitarinių mokslų daktarės A. Simniškytės-Strimaitienės paskaita apie balų rūdą ir jos reikšmę šiam kraštui. Po pietų visi noriai pasklido po laukus ir pievas ieškoti limonito – balų rūdos. Adomas Sviklas tuo metu iš molio ir šiaudų statė rud-nelę. Tai – speciali aukštakrosnė rūdai lydyti.
Sekmadienį Višakio Rūdoje vyko edukacija, dirbtuvės su kalviu A. Sviklu ir juvelyre E. Navickiene (senovėje papuošalai ir buvo kuriami iš geležies, Eglė iš gautos rūdos bei vario gamino juvelyrinius dirbinius, dalijosi patirtimi, mokė besidominčius, ypač moteris, kurios galėjo pasigaminti geležimi inkrustuotą papuošalą). Tą dieną buvo galima aplankyti ir Višakio Rūdos buities muziejų, ir plovo bei kopūstienės paragauti. Plovą su savo komanda gamino Matas Miškinis Bodrijė, o kopūstienę virė ir ja vaišino sodybos šeimininkas Valdas su dukra.
Tądien, sekmadienį, pastebėjau, kad į šį ypatingą miestelį – bažnytkaimį – ir į renginį bei atlaidus važiavo žmonės ne tik iš mūsų krašto, Vilniaus, Dzūkijos, bet ir iš Utenos, Radviliškio, kitų miestų bei vietovių, keli žmonės buvo atvykę net iš Vokietijos. Džiugu buvo sutikti ir Kazio Griniaus gimnazijos mokytojas Jūratę Banionienę ir Oksaną Janauskienę, kurios pasiryžo projektu sudominti savo ugdytinius ir aplankyti Valdo įkurtą muziejų.
Po gardžių sekmadienio pietų rudnelė, į kurią degant kaitriai liepsnai vis buvo kraunama medžio anglis bei geležies rūda, buvo praardyta ir ieškota stebuklo. Iš rudnios lėtai išbėgo į lavą panašus šlakas, o kalvis Adomas ištraukė susiformavusią kritę – šlaką ir geležį. Buvo daug džiaugsmo, nes rūda – tai Kazlų Rūdos krašto auksas…
Vitalija KAVALIŪNAITĖ- FILIPOVA
Komentarai nepriimami.