Galite klausytis ir straipsnio garso įrašo
Prasidėjus rudeniui gamtos pokyčius pastebėti nesunku. Orai vėsta, lapai gelsta, žemę gaubia rūkai ir miglos. Saulė ima leistis anksčiau, vakarai ilgėja, diena trumpėja. Šiandien, rugsėjo 23-ąją, dienos ilgumas susilygina su nakties – minimas rudens lygiadienis. Ši diena žymi ribą, nuo kurios prasideda tamsusis metų laikas, trunkantis iki Kalėdų – žiemos saulėgrįžos.
Lygiadienis – astronominė rudens pradžia
Paprastai tariant, rudens lygiadienis reiškia astronominę rudens pradžią. Šiandien, rugsėjo 23-ąją, Saulė pereina į kitą dangaus skliauto pusę ir naktys pradeda ilgėti, o dienos – trumpėti. Rudens lygiadienis paprastai fiksuojamas rugsėjo 22 arba 23 dieną – tai lemia keliamieji metai. Įdomu, kad rudens lygiadienio momentu diena ir naktis visoje Žemėje yra beveik vienodo ilgio – apie 12 valandų. Per lygiadienį Žemės ašis nei palinkusi, nei nusisukusi į Saulę – ji stovi tarsi tiesiai, todėl šviesa pasiskirsto tolygiai abiejuose pusrutuliuose. Tiesa, toks išsidėstymas netruks ilgai. Šiaurės pusrutulyje naktys ims ilgėti, o Pietų – trumpėti. Vasarą mūsų, Šiaurės, pusrutulis yra pakrypęs į Saulę – todėl dienos Šiaurės pusrutulyje yra ilgesnės. Žiemą – viskas atvirkščiai. Šiaurinis Žemės pusrutulis nuo Saulės nusisuka, todėl naktys mūsų, šiaurinėje Žemės pusėje, tampa ilgesnės, o Pietų pusrutulyje jos ima ilgėti ir ten prasideda vasara.
Baltams tai – padėkos laikas
Senovės lietuviai tokio astronominio rudens lygiadienio paaiškinimo tikrai nežinojo. Jie ir taip suprato, kad vasarą Saulė kyla aukštai, o rudenėjant į aukščiausią dangaus tašką nebepakyla, todėl jos kelionė skliautu trunka trumpai, o rudenį tam tikru momentu dienos ir nakties trukmė tampa vienoda. Baltų gentims šis metas buvo kur kas daugiau, nei tik astronominis reiškinys. Anot etnologų, protėviams tai buvo padėkos laikas, nes jis sutapdavo su derliaus nuėmimo darbų pabaiga.
Protėvių gyvenimas sukosi apie žemės ir lauko darbus. Nuo derliaus priklausė gyvenimas ateinančiais žiemos mėnesiais – juk iki pavasario tekdavo maitintis savo užsiaugintomis daržovėmis, vaisiais, grūdais. Derliaus gausa lėmė jų ateinančių mėnesių gyvenimo kokybę, todėl buvo įprasta dėkoti gamtai ir dievams už tai, ką pavyko užsiauginti. Padėką protėviai išreikšdavo apeigomis. Žemynai, žemės ir derlingumo deivei, būdavo aukojama duona, javai, gėrimai. Šiuo metu pagarbą būdavo įprasta atiduoti ir Saulei, Perkūnui. Neatsiejama apeigų dalis – ugnis ir laužai. Jie simbolizavo Saulės šviesą, su kuria šiuo metu atsisveikinama, bet tuo pačiu buvo norima pasakyti, kad ji bus labai reikalinga ir tamsiuoju metų periodu. Rudens lygiadienio metu būdavo priimta prisiminti mirusiuosius. Ko gero, tai vykdavo neatsitiktinai, nes netrukus po lygiadienio minimos Vėlinės.
Šventė atgimė su Nepriklausomybe
Krikščionybės laikais daug senųjų baltų papročių, taigi, ir lygiadienio, išnyko arba įgavo naujas formas. Sovietmečiu lygiadienio šventės apskritai nebuvo. Vietoje jos propaguotos derliaus šventės, kurios neturėjo nei mitologinės, nei apeiginės, nei tautinės prasmės. Tik XX a. pabaigoje, Lietuvai atgaunant Nepriklausomybę, rudens lygiadienis vėl buvo prisimintas. Tautinės tapatybės atgimimas paskatino žmones domėtis protėvių baltų kultūra, o kartu – ir gamtos ciklais, kurie nepaisant politinės santvarkos visada egzistuoja. Miestuose buvo pradėtos rengti lygiadienių šventės, į kurias sugrįžo folkloro dainos, baltų apeigas primenantys ugnies ritualai. Šiemet lygiadienio proga šventė vyko ir Marijampolėje. Poezijos parke surengtas renginys „Prie vandens, prie ugnies“. Jo metu vyko respublikinis sutartinių festivalis „Dijūta Kolnali 2025“ ir etnologo Andriaus Milinkevičiaus vedama ugnies įžiebimo edukacija „Sūduvi, įžiebk ugnį“.
Ką mums sako rudens lygiadienis?
Rudens lygiadienis – tai ne tik astronominis faktas. Tai ir priminimas, kad gyvename pagal gamtos dėsnius, kurie nesikeičia jau tūkstančius metų. Šviesa ir tamsa, diena ir naktis kartojasi ciklais ir mes norime to, ar ne, esame šio ritmo dalis. Rudens lygiadienis mus skatina sulėtinti tempą, o gamta sako: metas pasidžiaugti nuveiktais darbais, pasiruošti ramesniam, tamsesniam laikui. Žmogus, sekdamas šiuo natūraliu gamtos virsmu, gali atrasti ramybę, pusiausvyrą, vidinę darną. Lygiadienis gali būti puiki proga atsigręžti į save, pajusti ryšį su protėviais ir suprasti, kad mūsų gyvenimo tempas yra glaudžiai susietas su gamtos ritmu.
Apie rudens lygiadienio tradicijas, papročius ir apeigas, taip pat jo reikšmę protėvių ir šiuolaikinių žmonių gyvenimui „Suvalkiečiui“ papasakojo Marijampolės kultūros centro vyriausioji specialistė etnokultūrai Eglė ALENSKAITĖ. Interviu su ja – vaizdo siužete.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Komentarai nepriimami.