Yra meno kūrinių, kuriuos galima aprašyti faktais: dydžiais, technika, medžiagomis. Ir yra tokių, kurie neapčiuopiami: jie labiau panašūs į būseną, į tylą tarp žodžių, į dvelksmą, kuris užlieja netikėtai. Tokie yra dailininkės Aušrinės Dubauskienės darbai – mažytės, bet didelius emocinius pasaulius talpinančios knygos. Jos rankomis pagamintų (sukurtų) knygelių paroda „(At)spindėjimai“ buvo atidaryta knygų rojuje – Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje.
Išmintis – iš minties
Neseniai viešint Vindzoro pilyje teko regėti karališką lėlių namelį – milžiniškos komandos sukurtą, tobulai sumažintą rūmų kopiją su vyno rūsiu, sodais ir net veikiančiais liftais. Miniatiūrinėje bibliotekoje – septyni šimtai mažų, odoje įrištų knygelių! Tikrai, mažo formato knygutės – jokia naujiena. Bet Aušrinės pagamintos (tikslesnis žodis – sukurtos) knygos kitokios: kiekviena jų pasakoja savitą istoriją be teksto, joms suteiktas „kvėpavimas“, prasmės sluoksnis.
Viename pokalbyje dailininkės kolega Martynas yra pasakęs, jog išmintis – tai „išėjimas iš minties“. Aušrinė pritaria: kūryba jai – išėjimas iš minčių, iš kasdienybės. Dažnai „išėjime“ gimsta atsakymai į dar neužduotus klausimus.
„Kai darau knygutę, daugiau apie nieką negaliu galvoti. Tai pati tikriausia meditacija“, – sako menininkė. Kūryba jai – tylus buvimas savyje, poilsis po darbų. Jos rankose oda tampa gyva: marmuruota, raukšlėta, nuolankiai paklūstanti, o kartais – maištinga. Ji slepia ir kartu atidengia. A. Dubauskienė sumanė parodyti ne tik gražų knygos viršelį – ji parodo visą jos architektūrą, bloką, įrišimus, siūlus, tą „nuogą konstrukciją“, kuri paprastai lieka nematoma. Bet koks gražus tas nuogumas!
(At)spindėjimai
Neatsitiktinai parodos pavadinimas – „(At)spindėjimai“. Rankomis pagamintos knygelės atspindi autorės būsenas. Štai knygutės – maži kalėdiniai žaisliukai eglutei – su įmontuotais veidrodėliais.
„Iš tikrųjų čia yra tikros knygutės – visas jas galima atsiversti, į jų lapelius ką nors įrašyti, visos jos byloja savo istorijas. Štai turėjau dvi kaukes – auksinę ir sidabrinę, jos papuošia knygelių „veidus“. Sakysite, o kam tie veidrodėliai knygutei? Štai kodėl: išeidami iš namų mes užsidedame kaukes. Nes taip reikia, tokia sistema, gyvename tokioje visuomenėje. Bet būtų labai gerai, kad nepamirštume pasižiūrėti į veidrodį, kad nepamirštume savęs, kai esame be kaukių – pažiūrėtume į savo vidų, kiek jis yra tyras. Nes mes gerai gyvename tada, kai gyvename gerai su savimi. Šitų mažyčių knygučių idėja būtent tokia“, – pasakoja jų kūrėja.
„Tai kažkas už suvokimo ribų“, – taip viena parodos lankytoja bandė nusakyti parodos įspūdį. Ir išties – priešais akis atsiveria ne daiktai (knygos), o pasauliai. Viena knyga tampa žuvimi, kita – kauke, trečia – visos giminės istorijos saugotoja. Čia nėra atsitiktinių detalių. Net mažiausias odos gabalėlis ar siūlo gija įgyja prasmę, įsilieja į didesnį pasakojimą.
Knygos – istorijų saugotojos
Kai kurios Aušrinės pagamintos knygos yra skirtos tik gėrėtis. O kai kurios tampa brangiomis, ypatingomis dovanomis: vestuvėms, krikštynoms, šeimos istorijai įrašyti. Tokia knyga yra ne „tik dar viena knyga knygų spintoje“. Ir ne dėl to, kad ji tiesiog graži. Tai gali tapti šeimos prisiminimų saugotojomis, giminės metraščiais ir galbūt relikvijomis. „Į knygą galima sudėti viską – siūlus, karoliukus, net pačius svarbiausius gyvenimo trupinėlius – prisiminimus, nuotraukas, užrašyti savo mintis ar eilėraštį“, – sako ji.
Turi Aušrinė ir jai pačiai labai svarbių knygų. Vienoje jų – dukros Gabijos fotografuotos jūros bangos. Yra ir knyga-žuvis, atėjusi į sapną, su dviem vienodai geromis pusėmis. „Viena knygutė man yra ypatinga – tai mūsų bendro projekto „Kultūros savaitė“, kurį inicijavo Laura Zaman, įtvirtinimas. Knygelėje yra Lauros Zaman, Mariaus Reklaičio, Kamilės Zaveckaitės veidai. Joje yra atsakymai į klausimus, kas yra dosnumas, kaip galime juo dalintis. Būtent tada, norėdama jiems prisiminimui įteikti dovanas, pradėjau daryti tokias knygutes, – pasakoja šių darbų autorė. – Dar yra knygos-žaisliukai eglutei su rakteliais nuo „dangaus vartų“. Taip norisi, kad žmonės turėtų įėjimą į tuos dangus, kad turėtų laimę būti kaip danguje“.
Kiekviena Aušrinės sukurta knyga – atskiras pasaulis, kuriame telpa ir simboliai, ir emocijos, ir medžiagos, ir sapnai. Tai toks koncentruotas gyvenimo fragmentas, talpinantis daugiau nei įmanoma pasakyti žodžiais.
Ženklai
A. Dubauskienė Nacionalinės Lietuvos bibliotekų savaitės metu vedė edukaciją – mokė gaminti knygutes. „Norėjau, kad moterys, kurdamos „savo knygutę“, pajustų malonumą, atsipalaidavimą, kūrybos džiaugsmą. Juk knygos gali būti įvairių spalvų lapais, įvairiais viršeliais ir pan. Jų gamybai tinka viskas – ir siūlai, ir karoliukai, perliukai, ir megztos detalės. Asmeniškai man labai smagu marmuruoti odą. Niekada negali nuspėti rezultato“, – įspūdžiais dalinasi Aušrinė.
Ir parodo „Drakono knygą“, kurios viršeliui naudojo raganosio odą – pati džiaugiasi tokiu įrišimu. Panašios formos – ir tatuiruota knyga. Tatuiruotės, sako ji, visada turėdavo ypatingą reikšmę, signalizuodavo tam tikrus ženklus.
Kokius ženklus mums siunčia Aušrinės knygos? Tai suprasime tik jas matydami.
Iš kur visa tai?
Į klausimą, iš kur ji semiasi idėjų šiai savo kūrybai (nes A. Dubauskienė yra stipri ne vienoje srityje, kai kurie jos darbai pasiekę ir Europos meno parodas – red.), ji atvira: „Mano močiutė labai gražiai siuvinėjo, sakyčiau, jei gyventų dabar, tai ją statyčiau šalia geriausių dizainerių. O prosenelė labai mėgo skaityti knygas. Taigi – jaučiuosi kaip prosenelės ir močiutės tąsa“, – apie save ir pomėgį gaminti knygas sako Aušrinė.
Įkvėpti tylą
Vindzoro rūmuose miniatiūros atkartoja tikrovę. Aušrinės Dubauskienės knygos – priešingai – jos ne kopijuoja, bet kuria. Jose laikas ir mintys susitraukia į mažą odos gabalėlį, persikelia į karoliuko blizgesį, o meditacija virsta knygos forma. Šios knygos – tai kvietimas sustoti. Įkvėpti tylą. Pajausti, kad kartais didžiausi pasauliai telpa pačiuose mažiausiuose dalykuose.
Komentarai nepriimami.