34-erių Ieva Smilgienė su vyru Mindaugu kalba apie tvarų gyvenimo būdą. Šeima, auginanti dvejų su puse metukų Smiltę, tikisi, kad vertybės, apie kurias ne tik kalba, bet jomis ir gyvena, įaugs į dukrytės gyvenimą kaip savaime suprantamas dalykas. Ir tai – ne tik dėl sveikos mitybos, dėl baldų, dėl kosmetikos. Tiesiog tokia yra šių jaunų žmonių filosofija: turime mylėti gamtą ir rūpintis jos sveikata – taip pat kaip ir savąja.
Dėmesys tvarumui ir ekologijai
Ieva – tikra marijampolietė. Studijuodama žemės ūkio ekonomiką Žemės ūkio universitete, susipažino su būsimu vyru Mindaugu, čia studijavusiu žemės ūkio verslo vadybą. Mindaugas jau tada ūkininkavo tėvų – Algirdo ir Onutės Smilgių – ūkyje Gudeliuose (buvo jaunasis ūkininkas) – augino braškes, kurias būsimieji sutuoktiniai kartu pardavinėdavo turguje Kaune. Jauni žmonės mėgo eksperimentuoti ne tik su braškėmis. Visa tai atsispindėjo jų internetiniame dienoraštyje. Jie stengėsi viską nuo-iki daryti patys, nesamdydami pagalbos: keisti traktoriaus ratą, remontuoti kombainą, auginti linus, kanapes ir kitus augalus (tiesa, ne visi pateisino lūkesčius). Ieva su Mindaugu net lankė ekologinio ūkininkavimo kursus, tačiau ekologinio ūkio dėl dokumentų gausos neregistravo.
– Nusprendėme eiti savo keliu – klientai žinojo, kaip auginame, ir vertino mūsų produkciją. Tą laiką, kurį būtume skyrę įvairiausių dokumentų tvarkymui, realiai skyrėme žemei ir ekologijai.
Lašas po lašo
Kai iš savų linų ir kanapių pradėjo spausti aliejų, buvo pirmasis „Valio!“ ir pirmasis „O kas toliau?“. Nusipirkę aliejaus presą, pamatė, kaip iš šaltuoju būdu traiškomų sėklų po lašelį varva aliejus. Tokio gamtos aukso, be galo vertingo produkto, negalėjo pilti į plastikinius butelius. Iki šiol dėkingi tiekėjui Aurimui, kuris patikėjo jaunaisiais ūkininkais ir pradėjo su jais bendradarbiauti. Juk pati pradžia buvo vos 7 buteliukai tikro, nekaitinto aliejaus! O Lietuvoje nusipirkti nedidelį kiekį nedidelio tūrio stiklinės taros tuomet buvo praktiškai neįmanoma. Bet kai ieškai išeities, tai tampa įmanoma.
Eksperimentai
Ieva prisimena – gamino krienus, po to su Mindaugu pradėjo eksperimentuoti su linų sėmenų duonelėmis. Gal pusmetį užtruko, kaip sako pašnekovė, „su skoniais“. Bandė, ragavo, keitė, vėl gamino – kol pavyko tai, kad ir pačiam skanu, ir kitam smagu pasiūlyti. Šiuo metu „atidirbti“ 7 linų sėmenų duonelių skoniai – su burokėliais, morkomis, svogūnais, pomidorais, krapais, kmynais, česnakais ar čili, su saldžiaisiais vaisiais. Tai tikrai ne pabaiga. Idėjų jauna šeima turi pakankamai, tačiau daug laiko atima teisinės bazės studijavimas, nėra lengva įtraukti naują produktą, reikia parengti labai daug dokumentų. Bet pavyksta! Šiuo metu šeimos ūkis gamina 40 rūšių produkciją. Ieva pasakoja, kad klientai dažnai klausia: „Kaip jūs viską spėjate?“. Tai nuopelnas visos Smilgių ūkio šeimos, kurią sudaro ne tik Mindaugas, Ieva, mažoji Smiltė, Mindaugo mama Onutė, bet ir Reda Brinevičienė, Raimonda Knoknerienė, Rita Rančelienė ir visai neseniai šeimą papildžiusi Ilona Čepononienė. Jų dėka sveikatai palankesni produktai gali pasiekti daugiau žmonių.
Pakuotės: „Mes vis dar esame kelyje“
Kadangi šeimai svarbiausia yra tvarumas, ekologija, jie išties daug dėmesio skiria pakuotėms. Kadangi jų produkcija turi būti labai sandariai supakuota, bet kokia pakuotė netinka. Buvo susižavėję popieriniais „užsegamais“ maišeliais. Bet, kai pradėjo domėtis, paaiškėjo, kad popierius – tik akių dūmimas, kadangi tai dvisluoksnis (popieriaus kartu su plastiku) maišelis, kuris yra itin sunkiai perdirbamas, tad dažniausiai keliauja į šiukšlyną ir teršia gamtą. Tada, ilgai svarstę, pasirinko perdirbamą pakuotę – plono ir lengvo plastiko maišelį. Ypač Ieva džiaugiasi suradusi dailias popierines dėžutes duonelėms. Aišku, dangtelis plastikinis, bet tai vis geriau nei visa plastikinė pakuotė.
– Mano svajonė – kad ateityje išvengtume pakuočių, kad žmogus atsineštų savo indelį, į kurį pasvertume jo norimos prekės. Tačiau transportuojant į prekybos vietą produkciją reikia atvežti supakuotą, nors ir didelėje pakuotėje, taigi išvengti pakavimo medžiagos, kad ir kaip norėtųsi, kol kas nepavyks,– mintimis dalinasi Ieva.
Apie kosmetiką
Ieva ir Mindaugas jau seniai buvo pastebėję, kad seni mediniai močiutės baldai iki šiol yra puikūs, tuo tarpu naujoviški – nelabai patvarūs, nusidėvi kur kas greičiau. Aišku – natūralus produktas yra daug tvaresnis, mažiau teršiantis aplinką. Šį principą perkėlė ir į buitį: nenaudoja chemijos, ir, sako, tai visai paprasta. Ši ilgakasė lietuvaitė plaukus plauna muilu, kurį, beje, taip pat gamina patys iš šaltai spausto aliejaus. Vietoje kondicionieriaus naudoja obuolių actą su vandeniu – šis puikus derinys ne naujiena, o senas močiučių receptas!
Paklausta, kokią kosmetiką naudoja, Ieva atsako, kad tai labai trumpas sąrašiukas: lūpų balzamas, kurį gamina taip pat šeimos ūkis, ozonuotas pluoštinių kanapių ir linų aliejus, aliejai veidui, paakiams, plaukams. Aliejumi užpiltos atitinkamos žolelės (ramunėlės, dilgėlės, medetkos) atiduoda visą savo gėrį per 4 savaites, o tada jau praturtintas aliejus keliauja į nedidelius stiklinius buteliukus su pipetėmis.
Ieva pati atlieka ir rekomenduoja procedūrą veidui vakare. Per dieną ant veido susikaupia nešvarumų, kurie maišosi su odos riebalais. Norint juos nuvalyti, molio miltelius sumaišome su šlakeliu vandens ir masažuodamos ištepame veido odą, ypač riebesnes jos dalis – ties kaktos viduriu, smilkiniais, smakru. Nuskalaujame tekančiu vandeniu. Po to ant drėgnos odos užlašiname kelis lašus dilgėlių ir pluoštinių kanapių veido aliejuko ir masažuojame. Aliejukas susimaišo su vandeniu ir tokiu būdu gaunamas pats šviežiausias kremas veidui!
Moteris sako, kad renkasi natūralią kosmetiką dėl to, kad oda ją visą „suvalgo“ – tai, ką tepame ant odos, kaupiasi organizme, ir, jei tai cheminės medžiagos, jos užteršia mūsų kūną.
– Jei patys negamintume, tai pirkti eitume pas tuos, kurie gamina taip, kaip dabar darome mes, – prisipažįsta Ieva.
Patirtis
Darniai dirbantis šeimos ūkio cechas, gaminantis sveikus, maistingus ir labai skanius produktus, vis bando ką nors nauja, mąsto, juda pirmyn. Vyras Mindaugas šiuo metu stebi asmeninį daržą – mulčiuoja, mato, kaip puikiai viskas auga, ravėti jo nereikia. Ieva neatsidžiaugia pačių augintais kmynais – jie tokie aromatingi! O ir savo gaminiams atsirinkti tinkamas žaliavas jau puikiai moka. Sako, pakanka paragauti sėklų ir iš skonio jauti, kaip augalas augintas – ar laiku nuimtas derlius, ar tinkamai išdžiovintas, ar švarus. Džiaugiasi, kad dauguma ūkininkų, siūlančių jiems savo užaugintą derlių – iš mūsų krašto.
Pro rakto skylutę
Vienąsyk visai atsitiktinai šeima sulaukė skambučio iš kito Lietuvos krašto, iš ten veikiančio visuomenės sveikatos biuro. Jiems buvo pasiūlyta teikti savo produkciją kokybės ir patikimumo ženklui – Rakto skylutės simboliui – gauti.
– Visi mūsų produktai atitinka sveikatai palankiems produktams keliamus reikalavimus. Tai – įprasti produktai, tačiau jų sudėtyje yra mažiau cukraus, druskos, sočiųjų riebalų, transriebalų, taip pat nėra maisto saldiklių, o grūdų turinčiuose gaminiuose išsaugota daugiau maistinių skaidulų. Dar nebuvo, kad kurį nors gaminį vertintojai atmestų, – džiaugiasi pašnekovai. – Cukrus naudojamas tik gėrimo – kombučios gamybai, tačiau fermentuojantis produkte jo nelieka. Visuose kituose produktuose jo nėra. Nustebinantis gaminių skonis išgaunamas vaisių, daržovių, sėklų dėka, kurių gamtoje yra visa paletė. Tereikia išmokti su ja susidraugauti.
Šiandien beveik visi Smilgių šeimos ūkio gaminami produktai žymimi Rakto skylutės simboliu. Tai Europos Sąjungoje registruotas prekių ženklas, kurį Švedijos nacionalinė maisto agentūra (ženklo savininkė) leido naudoti Lietuvoje. Šis simbolis yra plačiausiai paplitęs Europoje tarp panašios paskirties ženklų. Europos Komisija jį laiko pozityviu ir objektyviausiu. Šio simbolio tikslas – padėti vartotojams lengviau išsirinkti produktus iš tam tikros maisto produktų grupės.
Komentarai nepriimami.