Tai kiek perfrazuoti pašnekovės žodžiai, tarsi apibendrinantys jos nuostatas ir požiūrį į daugelį dalykų. Trisdešimt septyneri pedagoginio darbo metai, dešimtmečiai vadovaujant įvairiems vaikų muzikos kolektyvams. Chorai, dainos ir šokio studija – sutikta ir palydėta mokslo ir muzikos keliu šimtai vaikų, patirta daugybė džiugių, šviesių akimirkų ir (kaip be to?) nerimo, abejonių. Kalbėjome su „Šaltinio“ pagrindinės mokyklos mokytoja Rasa Burinskiene ypatinga proga – jos vadovaujamo vaikų ir jaunimo populiariosios muzikos kolektyvo „Kotita“ dvidešimtmečio išvakarėse. Likus keletui dienų iki jubiliejinio koncerto.
Per tą laiką „Kotitos“ vardas skambėjo begalę kartų – daug kur ir įvairiausiomis progomis. Būta pasirodymų mažose scenose ar lauko estradose, per miestelių šventes, būta didelių, puošnių, iškilmingų koncertų, „Kotitos“ organizuoti festivaliai su dešimtimis kviestinių kolektyvų nesutilpdavo į vienos dienos programą, atstovauta Lietuvai ir savo miestui kitose šalyse. Bet ne skaičiai, kokie įspūdingi jie bebūtų, svarbiausia. O kas svarbiausia?
Švytėjimas vaikų akyse, kai po koncerto pasipila plojimų bangos – tas švytėjimas perskrodžia salės erdvę ir atsispindi mamų ir tėčių akyse. „Iš tiesų tai juk ateina ne tik vaikas: ateina tėvai, seneliai – visi tie, kam tas vaikas rūpi. Ir dirbame visi kartu. Esu patyrusi daug gražių akimirkų – ką ten akimirkų: dienų ir savaičių, kai, tarkime, ruošdavomės ypatingam pasirodymui (nors tokiam kolektyvui, kaip mūsų, visi jie ypatingi). Kai vykdavome į ilgesnes keliones – o keliavome daug. Ir ne tik į festivalius ar koncertuoti – ir į pažintines, poilsines keliones. Kaipgi apsieisi be tėvų, šeimos paramos ir rūpesčio?
Tėvams rūpėjo investuoti į vaikų lavinimą, socializaciją, prusinimą. Su kokiu entuziazmu mažųjų mamos dar veiklos pradžioje rūpinosi dainininkų apranga! Visi norėjome, kad vaikai gražiai atrodytų, išsiskirtų iš kitų panašių kolektyvų. Tuomet mums labai padėjo Birutė Labutytė: dėl jos išradingumo, kūrybiškumo ir fantazijos savo apranga stebindavome ir namie, ir svetur. Tokią bendrystę, sutarimą gal ir pavadinčiau geriausiu patirtu dalyku…“
Ar kiekvienas vaikas gali dainuoti ir išeiti į sceną? Pašnekovė įsitikinusi, kad kiekvienas: „Po saule visiems turi būti vietos.“ Svarbu rasti individualų priėjimą, nes jei sekasi sunkiau, tai nebūtinai todėl, kad vaikas turi ar ne polinkį muzikai, kaip tradiciškai manoma – problema gali slypėti kitur. Visi esame skirtingi – net patyrę atlikėjai neneigia jaučiantys scenos baimę, tad nieko keisto, kad net ir ne pats mažiausias dalyvis kokį kartą sutrinka išvydęs pilnutėlę salę…
O kiek dar kitų priežasčių – tai tik mums atrodo, kad vaiko gyvenime viskas paprasta ir aišku. Rasa sako, kad reikėjo perprasti daug dalykų: vaikai judrūs, jiems reikia veiksmo, tad ir į tai atsižvelgiama (kartu dirba ir choreografė Daiva Pranckevičiūtė). „Yra darbo metodikos, kasdien tobulini pedagoginius įgūdžius, giliniesi į tam tikro amžiaus tarpsnio psichologiją, galiausiai ugdai savo diplomatinius gebėjimus… Paprasčiau tariant – turi ieškoti ir rasti takelį į kiekvieno vaiko širdį.“
„Kotitoje“ vietos yra visiems nuo 3–4 metų iki… „Pypliukai“, „Mažyliai“, „Kotitos saulytės“, „Kotitos junior“ – tai grupių pavadinimai pagal amžių. Paauglystėje pradedama ieškoti naujų erdvių ir saviraiškos būdų – tačiau vadovė džiaugiasi, kad ne vienas iš jos buvusių auklėtinių susiejo gyvenimą su muzika, nepamiršta – štai ir jubiliejiniam koncertui panoro ruoštis „Kotitos gimnazistų“ dešimties žmonių grupė, kita buvusių dalyvių grupė – jau studentai. Noras vėl išeiti į sceną, drauge švęsti – didelis atpildas vadovei.
Ne vienas prisimename „Kotitos“ organizuotus festivalius „Rasos lašeliai“, nuo 2006-ųjų vykusius Marijampolėje. Čia yra dalyvavę ir 50 kolektyvų ne vien iš Lietuvos, programą papuošdavo žinomi atlikėjai, 2018-aisiais Lietuvos jubiliejui skirtame festivalyje vyko net trys koncertai, jį transliavo LRT. Kam yra tekę būti tokiame margame šurmulyje, tas tegali stebėtis, kaip visa tai sudėliojama į programos rėmus, suvaldoma – juk atlikėjų šimtai…
„Tam reikia ir matematikos, ir pagalbininkų. Turi viską sudėstyti tiesiog techniškai – manau, kad gebėjimas organizuoti didelius renginius – duotybė, visada gėriuosi tokiais žmonėmis.“ Daug kam pamaišė epidemija, karantinai – bendravimas ir darbas virtualioje erdvėje, visi žinome, iš kultūrinio gyvenimo atima svarbiausią – gyvybę. Tačiau ne dėl to, kas buvo, bet dėl kitų priežasčių „Rasos lašelių“ festivalio šiemet nebus.
…O kalbant apie „Kotitos“ atsiradimą ir gyvavimo pradžią reikėtų leistis į tolesnes nei 20 metų paieškas. Pradžių pradžia buvo pačios Rasos vaikystė, mokykliniai metai. Kaime augančią mergaitę kaip magnetas traukė kultūros namai, čia po pamokų ir patraukdavo. Buvo kolektyvų ne tik suaugusiems – vaikai, jaunimas turėjo kur pasireikšti, o estradinis ansamblis su naujutėle aparatūra buvo siekiamybė…
Tada užgimė ir iki šiol neblėsta meilė populiariajai muzikai. Ir nors baigė chorvedybą, tapo pedagoge ir vadovavo chorams, popmuzika visada traukė. „Imponavo jau gyvuojančių popchorų veikla, stebėjau juos, kol pati ryžausi… Ir džiaugiuosi, nes patyriau nuostabių dalykų. Stengiuosi į viską, kas vyksta, žiūrėti pozityviai.“
…O balandžio pirmąją skambėjo Marijampolės kultūros centras: didžiuliame koncerte pasirodė ne tik kelios „Kotitos“ grupės, bet ir kone trisdešimt svečių kolektyvų. Buvo daug padėkų, sveikinimų, gėlių, linkėjimų… Tegul pildosi.
Komentarai nepriimami.