„Suvalkiečio“ puslapiuose nuo liepos pradžios spausdinome istorijas mūsų kraštiečių, kurie po emigracijos metų jau sugrįžo ar dar planuoja sugrįžti į Marijampolę iš Anglijos, Airijos, Švedijos, Jungtinių Amerikos Valstijų. Kiekviena istorija skirtinga, bet vienas dalykas jose bendras – tai noras sugrįžti ir gyventi išgražėjusioje Suvalkijos sostinėje, planai čia kurti ateitį, čia lavinti vaikus.
Visas šias istorijas atidžiai skaičiusi Marijampolės savivaldybės vicemerė Agnė Pavelčikienė, atsakinga už ryšius su mūsų tautiečiais, sutiko atsakyti į „Suvalkiečio“ žurnalisto Algio Vaškevičiaus klausimus ir pakomentuoti kai kurias sugrįžusiųjų keltas problemas.
– Marijampolės savivaldybė gali džiaugtis didėjančiu sugrįžtančių iš emigracijos marijampoliečių skaičiumi. Statistikos departamento duomenimis, pastaraisiais metais į Marijampolę gyventi sugrįžta daugiau, nei iš jos emigruoja: 2021 m. į Marijampolę sugrįžo 731, pernai – 1284 asmenys, nemažai jų grįžta ir šiemet. Neoficialiais duomenimis, esame penkta savivaldybė šalyje pagal grįžtančiųjų iš užsienio skaičių. Kas, jūsų nuomone, lemia tokią statistiką?
– Statistika išties džiugina ir labai smagu, kad Marijampolę savo namais renkasi vis daugiau žmonių. Kalbant apie iš užsienio grįžtančius marijampoliečius, manau, kad pirmiausiai jų apsisprendimą lemia emociniai faktoriai: artimųjų, brangių žmonių ir draugų ilgesys. Ne mažiau svarbus aspektas – vaikai. Kiekvieni tėvai, susilaukę mažųjų, pagalvoja, kaip gera būtų juos auginti saugioje aplinkoje. O Marijampolė būtent tokia ir yra. Kiekvienais metais nuosekliai didiname vietų skaičių darželiuose, kad kuo daugiau vaikų galėtų į juos patekti, o tėvai galėtų dirbti. Šiais metais net liko juose laisvų vietų.
Taip pat Marijampolė – kompaktiškas, gražus ir tvarkingas miestas, čia nereikia valandų valandas stovėti automobilių spūstyse, gausu išpuoselėtų žaliųjų erdvių, infrastruktūra taip pat nuolat gerinama. Netrūksta ir įvairiausių renginių: koncertų, kino filmų, parodų, pasirodymų ir pan. O jei norisi dar daugiau – Kaunas ranka pasiekiamas. Manau, kad mūsų miestas yra labai patogi ir nuostabi vieta kurti ateitį.
Taip pat labai džiaugiuosi, kad į Marijampolę gyventi atvyksta žmonės iš kitų miestų, matome tai, nes nemažai šeimų iš kitų miestų kreipiasi dėl pirmojo būsto paramos.
– „Suvalkiečio“ puslapiuose kalbinome iš įvairių šalių grįžusius kraštiečius, pasakojome jų istorijas. Ne vienas pabrėžė, kad grįžus iš emigracijos į gimtinę buvo sudėtinga sutvarkyti visą reikiamą dokumentaciją, trūko informacijos, tikėtasi daugiau paramos ir pagalbos. Ar šioje srityje padėtis keičiasi, ką Savivaldybės administracija daro, kad tą grįžimą palengvintų?
– Tikiu, kad planuojant grįžimą į savo gimtąjį miestą iškyla nemažai klausimų. Iš tiesų, manau, kad visai puikiai veikia sistema „Renkuosi Lietuvą“. Ten dirbantys žmonės yra paruošę įvairiausių atmintinių apie svarbiausius dalykus planuojantiems grįžti. Mes savo ruožtu savivaldybės interneto puslapyje esame sukūrę skiltį „Grįžtu į Marijampolę“, kurioje sisteminama informacija, kuri, mūsų nuomone, aktuali grįžtantiems ar besiruošiantiems grįžti, pvz. kaip deklaruoti gyvenamąją vietą, kokia situacija su darbo vietomis, kaip užsiregistruoti pas gydytojus ir pan. Feisbuko platformoje mūsų administracijos iniciatyva buvo sukurta grupė „Pasaulio marijampoliečių bendruomenė“, kur taip pat skelbiama aktuali informacija.
Žinau, kad labai dažnai užsienyje gyvenantieji informacijos ieško per pažįstamus, gimines ar jau sugrįžusius draugus, ir čia taip pat nėra nieko blogo, nes tai – dar vienas informacijos šaltinis.
Paskelbėme ir vis dar vykdome grįžusių ir ketinančių grįžti apklausą, kurioje aiškinamės didžiausius klausimus ir trūkumus grįžimo tema, kad pagal surinktus poreikius galėtume pateikti dar tikslesnę informaciją.
– Dar viena problema, kurią minėjo sugrįžusieji – Marijampolėje sunku rasti gerai mokamą darbą kvalifikuotam specialistui, reikalaujama patirties, dažnai įvairioms institucijoms išsiuntinėti gyvenimo aprašymai nesulaukia dėmesio, pasiūlymų dirbti negaunama, tad ne vienas grįžęs yra priverstas darbo ieškoti Kaune ar Vilniuje. Kokia jūsų nuomonė apie tai?
– Tikrai nežinau, kokie darbo užmokesčiai mokami užsienio šalyse, bet net neabejoju, kad jie skiriasi, tačiau skiriasi ir pragyvenimo lygis bei kaštai. Visi norime gauti poreikius atitinkantį atlyginimą. Sakykime, jeigu užsienyje gyvenęs žmogus dirbo nekvalifikuotą darbą, jis norėjo užsidirbti ir sutaupyti pinigų, tad noriai dirbo ir savaitgaliais, ieškojo papildomų darbo valandų. Suprantu, kad grįžus norisi ramesnio tempo, gražesnio būsto, turiningesnio laisvalaikio ir jau nesinori savaitgalių ar vakarų aukoti darbui, tad ir atlyginimas stipriai pasikeičia.
Kalbant apie aukštos kvalifikacijos specialistus, iškyla toks įdomus dalykas – įmonės siūlo aukštus atlyginimus, tačiau neranda žmonių, tad samdosi specialistus iš kitų miestų, kurie ilgainiui persikelia gyventi į Marijampolę. Bet vėlgi nesu tiek įsigilinusi į darbo rinką, negaliu komentuoti, kodėl taip yra, tik tokia tendencija matyti.
– Planuojančius grįžti dažnai gąsdina ir daug klausimų kelia jų jau užsienyje gimusių vaikų adaptacija čia. Nerimaujama, ar švietimo įstaigose jiems bus sudarytos sąlygos prisitaikyti prie mūsų švietimo sistemos, geriau išmokti lietuvių kalbą. Ar, jūsų nuomone, tos baimės pagrįstos?
– Visos baimės yra natūralios ir dažniausiai jos kyla iš nežinojimo. Bet šiuo atveju baimės nepagrįstos, nes jau nemažai metų Marijampolės „Ryto“ pagrindinėje mokykloje veikia išlyginamoji grupė, kuri skirta nekalbantiems lietuviškai ar kalbantiems silpnai. Pavyzdžiui, šiais mokslo metais ją planuoja lankyti keturi moksleiviai. Turėjome nelengvą iššūkį priimdami ukrainiečių vaikus, tuomet išlyginamosios grupės buvo visose mokyklose, o šiuo metu lietuvių kalbos mokymas vyksta vėl tik „Ryto“ pagrindinėje mokykloje.
Ikimokyklinio amžiaus vaikams taip pat problemų nekyla, nes turime pakankamai vietų darželiuose norintiems juos lankyti netgi nuo vienerių metų. Įvairių būrelių pasiūla Marijampolėje taip pat labai gausi, pradedant menais, sportu, baigiant įvairiais IT būreliais, kuriuos visi norintys gali lankyti pagal savo pomėgius. Taip pat jau ne pirma vasara Marijampolėje rengiamos įvairios nemokamos stovyklos vaikams.
– Reemigrantai teigia, kad būtų puiku, jei Marijampolėje atsirastų sugrįžusiųjų bendruomenė, kur jie galėtų keistis informacija, padėti vieni kitiems įvairiais klausimais, pagloboti ir naujai sugrįžtančius. Ar būtų įmanoma kažką daugiau padaryti šioje srityje?
– Mes tai labai skatiname ir to tikimės. Dažniausiai bendruomenės buriasi pačios, jų neįmanoma priverstinai suburti. Visgi, kaip minėjau, kol kas vyksta sugrįžusiųjų ir ketinančių grįžti apklausa, siekiame išsiaiškinti labiausiai jiems rūpimus klausimus. Tuomet planuojame surengti susitikimą. Žmonės susipažins ir galbūt užsimegs ryšys, kuris paskatins tokios bendruomenės gimimą.
– Jūs Savivaldybės administracijoje kuruojate ryšių su diaspora klausimus. Kokias problemas dažniausiai tenka spręsti, ką šioje srityje planuojate nuveikti artimiausiu metu?
– Šią sritį pradėjau kuruoti visai neseniai. Džiaugiuosi, kad manęs kol kas nepasiekė žinios apie problemas, o džiuginanti statistika paskatino pagalvoti, ką dar galima padaryti. Ko gero, kartojuosi, bet apklausos forma yra puikus įrankis išsiaiškinti, kuo galime padėti reemigrantams, kad jų žingsniai Marijampolėje būtų dar lengvesni.
– Ką jūs galėtumėte pasakyti tiems mūsų kraštiečiams, kurie galbūt nori grįžti į Marijampolę, bet vis dar svarsto ir abejoja?
– Linkiu būti drąsesniems ir ryžtingesniems, ieškoti informacijos Marijampolės savivaldybės tinklapyje arba www.renkuosilietuva.lt, o, jos neradus, kreiptis el. paštu komunikacija@marijampole.lt. Taip pat linkėčiau labiau pabendrauti su į Marijampolę jau sugrįžusiais ir čia įsikūrusiais emigrantais.
Komentarai nepriimami.