Švietimo valdininkai sako, kad įtraukiojo ugdymo principai mūsų šalies mokyklose ir darželiuose taikomi jau ne vieną dešimtmetį ir tai nėra naujovė.
Jau šiandien daugybė specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių ugdomi bendrosios paskirties klasėse, o nuo 2024 m. rugsėjo, įsigaliojus Švietimo įstatymo pakeitimams, visos bendrojo ugdymo mokyklos ir darželiai priims specialiųjų poreikių vaikus, jei jų tėvai, pasitarę su specialistais, nuspręs, kad lankyti bendrojo ugdymo įstaigą jų vaikui yra geriausia.
Trūksta sensorinių kambarių ir padėjėjų
Labai nenoriai pedagogai kalba apie jų darbe patiriamus įtraukiojo ugdymo sunkumus, nes nenori pasirodyti nejautrūs, vengiantys integracijos. Tik anonimiškai sutikę pabendrauti ugdytojai tvirtino suprantantys, kad būtina vaikus integruoti, bet reikia daug daugiau pagalbos.
Mokytojai sako, kad turint konkretų netipinės raidos vaiką, tenka prisitaikyti prie jo specifiškai. Todėl labai svarbu, kad kiekvienas netipinės raidos vaikas gautų specialistų išvadas, nes be jų mokytojams tenka spėlioti, bandyti įvairias priemones, ieškoti būdų, kaip dirbti su tokiu vaiku.
Pedagogai sako, kad pagal įstaigos vaikų skaičių neretai trūksta psichologų, socialinių darbuotojų. O štai mokytojų padėjėjai, kurių vaikų darželiai jau turi po keletą, paprastai dirba keturias valandas per dieną, toks skirtas jiems finansavimas. Pagalbininkų krūviai kiekvienai įstaigai skirti per maži, todėl neįmanoma bet kuriuo momentu pasikviesti jų į pagalbą. Jei vaikui nevaldomas emocijų protrūkis įvyksta po pietų, jau nėra ką pasikviesti, nes pagalbininkams darbo laikas pasibaigęs. Kiti specialistai irgi tik du kartus per savaitę apsilanko. Kaip tada jie gali padėti ekstra atvejais? Paprastai protrūkiai nenuspėjami, nežinia, kada vaikui jie užeis.
Taip pat trūksta ir sensorinių kambarių, nusiraminimo kambarių su sensorinėmis priemonėmis. Ne visos įstaigos juos turi įsirengusios.
Pedagogai guodžiasi ir dėl to, kad tenka pildyti krūvas popierių, kiekvienam net mažiausiam vaikeliui būtina išugdyti ir užregistruoti 18 įvairių kompetencijų. Taigi per biurokratinius popierius dangaus nematyti.
Girdėti pasakojimų apie atvejus, kai nesuvaldomi vaikai trukdo kitiems. Bet vaikas nekaltas, kad nesuvaldo emocijų, nesusitvarko su savimi. Mokytojo darbo esmė – dirbti su visa grupe, jei dėmesį atima vienas ar keli vaikai, dėl to kenčia visi kiti.
Ne visi netipinės raidos vaikai neramūs, daug yra tokių, kurie sugeba atlikti jiems parengtas užduotėles. Net ir autizmo spektro sutrikimų turintieji yra skirtingi, ne visiems reikia pagalbos iš šalies, kai kurie pritampa grupėje. O su sunkiais atvejais vienas pedagogas niekaip nesusitvarkys. Pasak mokytojų, kartais net nežinai, kuo gali vaikui padėti, kai jis tiesiog rėkia visą dieną.
Pedagogai pasakojo, kad įvairių mokymų yra, informacijos gaunama gausiai, bet sunkoka atsirinkti, kas tiktų konkrečiam atvejui.
Mokytojai džiaugiasi, jei atsitiktinai papuola į tokius mokymus, kur gauna patarimų, konkrečiai tinkamų pritaikyti realioje situacijoje konkretiems vaikams. Dažniausiai mokymuose būna pateikta bendra informacija, bet kiekvienas atvejis juk individualus. Pedagogai kalba apie tai, kad per daug yra ir nekokybiškų mokymų. Trūksta gerų, turinčių praktinės patirties specialistų seminarų.
Kai tėvai ieško visų įmanomų būdų išvengti nepageidaujamos diagnozės
Liūdniausia ir sunkiausia, kai tėvai nepripažįsta arba nuslepia savo vaiko specialiuosius poreikius, taip atimdami galimybę jam gauti papildomą pagalbą ir reikalingas paslaugas.
Nors tėvai nepripažįsta vaiko problemų, bet kolektyvas paprastai jas mato. Būna net taip, kad pedagogai surašo tai atitinkamuose dokumentuose, bet kai kuriems tėvams net ir jie – ne priežastis kreiptis į specialistus. Nors tėvų prašoma, kad vaiką patikrintų specialistai, bet jie ieško visų įmanomų būdų išvengti nepageidaujamos diagnozės, nenorima pripažinti, kad vaikas turi, pavyzdžiui, autizmo spektro sutrikimų ar yra netipinės raidos.
Tokių vaikų yra ne vienoje darželio grupėje ar klasėje, dirbti su tokiais reikia, bet nežinia, kaip tai daryti, nes diagnozės nėra. Kartais tėvai neigia net vaiko emocijų protrūkius, tvirtindami, kad namie nieko panašaus nėra buvę. Tokiam vaikui turi būti nustatyta, ar jis pajėgus išbūti dieną su neurotipiniais vaikais, bet kai tėvai nesikreipia, tai nėra aišku.
Ir pedagogai neturi priemonių paveikti tėvus, paskatinti ištirti vaiką pas raidos specialistus. Tad labai džiugu, kai tėvai supranta, žino, kaip elgtis su savo vaiku, pasitiki specialistais, laikosi jų rekomendacijų. Tinkamos pagalbos rezultatą galima pamatyti gana greitai.
– Pedagogas, tėvams pasakantis, kad jų vaikui reikia papildomos pagalbos, neretai tampa priešu numeris pirmas, taigi tai sunku. Visgi jeigu pasiskundi, kad sunku dirbti su specialiųjų poreikių vaikais, dar nereiškia, kad esi prieš įtraukųjį ugdymą, – sakė viena miesto pedagogė.
Sunkiausia, pasak jos, kai ugdymo įstaigai belieka laukti, kada vaikas išeis į kitą mokyklą, kada baigs dėl jo kentėti kolektyvas ir kiti vaikai, bet juk tai nėra problemos sprendimas.
Kiekvienas vaikas turi jaustis saugus ir joks vaikas neturi tapti nepalankių situacijų įkaitu.
Komentarai nepriimami.