Linos šaknys – netoli Kalvarijos esančiuose Jungėnuose, kur ji praleisdavo savo vasaras, savaitgalius, šventes. Ir dabar, kai jai 45-eri, su šeima vis aplanko šiose apylinkėse gyvenančius giminaičius. Klausit – kodėl apie tai rašau? Nes Lina Jakelė papasakojo savo istoriją, kurią būtų galima pavadinti Kalėdų stebuklu. Iki 10-ies metų mergaitė sirgo, daktarai skėsčiojo rankomis – visiškai paslaptingas galvos skausmas. Ir vieną dieną skausmas tarsi ranka nuimamas! Tik praėjus gabalui metų ji sužinojo apie Daktarą, kurio dėka, sako Lina, jos medicinos kortelė dabar yra tik tuščias aplankas be jokio įrašo.
Skausmai neapleido net naktimis
– Buvau fiziškai silpnas, jautrus, trapus, nuolat sergantis vaikas. Vasaros Suvalkijos kaime – tarsi prieglobstis, o tetų maldos vakarais – tarsi užuovėja. Visa tai padarė labai didelę įtaką mano gyvenime, – pasakoja Kauno Šv. Ignaco Lojolos kolegijos dėstytoja ir Addere Care slaugos ligoninės Sielovados ir terapijų komandos vadovė Lina Jakelė.
Moteris prisimena, kad vaikystėje ji į viską labai jautriai reaguodavo, naktimis dėl galvos skausmo neužmigdavo, dienomis negalėdavo mokytis. Lankymasis pas daktarus, važiavimas į sanatorijas – niekas negelbėjo: skausmo priežastis neaiški.
Beliko vienintelis gydytojų siūlomas tyrimas, kuris galbūt paaiškintų galvos skausmo priežastį – mėginio ėmimas iš stuburo. Tačiau tai buvo labai rizikinga procedūra, po kurios kai kurie žmonės tapdavo neįgalūs.
– Labai bijojau to tyrimo, – prisimena pašnekovė, tuomet buvusi vos 10-ies metų.
Tėvai pasirašė, jog nesutinka, kad dukrai būtų atliekama stuburo punkcija. Tad visas gydymas, visi tyrimai Kaune buvo nutraukti. Kauno daktarai tada sakė, kad padaryta viskas, kas įmanoma, ir daugiau neturi ką pasiūlyti (išskyrus, aišku, tą punkciją iš stuburo).
„…kaip ranka nuėmė“
Situacija atrodė beviltiška, tėvai nežinojo, kur kreiptis. Liko paskutinė instancija: Kauno katedroje jie užsakė Mišias už Linos sveikatą prie Sopulingosios Marijos altoriaus. Čia buvo meldžiamasi, prašoma dangaus pagalbos.
– Aš tik suaugusi sužinojau apie šias Mišias, – sako Lina. – Bet tėvai netrukus džiūgavo: mergaitei staiga dingo galvos skausmai!
– Kaip ranka nuėmė?
– Taip. Iš tiesų – kaip ranka nuėmė. Ir, tai labai svarbu akcentuoti, kad Mišios buvo užsakytos tik po to, kai daktarai konstatavo, kad jie padarė viską, kas įmanoma. Ir tada įvyksta išgydymas. Įdomiausia, kad palaipsniui aš tampu fiziškai labai stipriu žmogumi iki šių dienų – mano medicinos kortelėje nėra jokių įrašų, tik aplankas.
Dangaus pagalba naudotis apsimoka
– Labai svarbu pripažinti, kad mums svarbu ir medicina, ir psichologija, bet lygiai taip pat svarbu ir dvasinis gyvenimas. Mano vidinis pasaulis išliko jautrus – ir žmonėms, ir dangui, tad dvasinę kelionę tęsiu, – pasakoja pašnekovė. – Dirbu su pažeidžiamais žmonėmis, kasdien susiduriu su jautriomis temomis. Labai gerai žinau, nes patyriau: dangus dalyvauja mūsų gyvenimuose, padeda mums. Ir ta pagalba naudotis, kaip sakytų suvalkiečiai, apsimoka. Esu fizinis kūnas – todėl protinga naudotis medicina, kai kūnui to reikia. Medicinos mokslas labai stipriai pažengęs, galima išgydyti daug ligų. Bet, jei tikiu, kad esu ir dvasinis kūnas, protinga neignoruoti dvasinio pasaulio. Gaila, kad daugelis labai nutolome nuo jo – išgyvename dvasinį deficitą.
Iš to, sako Lina, kyla labai daug problemų – žmonės žudosi, vyksta karai. Karas – dvasinės krizės pasekmė. Kai mumyse yra ramybė, kai jaučiamės saugūs – mes kuriame, statome, puošiame savo gyvenimus. Kai mūsų viduje nėra gerai, nėra taikos ir ramybės, kai graužia nerimas, kai nesijaučiame saugūs – mums visi atrodo priešai. Tada kariaujame.
Kalėdos ir dovanos
Tiems, kurie suka galvas, ką padovanoti artimiesiems per Kalėdas – ar pirštines, ar kūno masažuoklį, ar maisto smulkintuvą, Lina sako:
– Kalėdas svarbu švęsti ne tik su dovanomis, bet ir su Dievu. Kalėdos ateina tada, kai į mūsų gyvenimą ateina ir jame dalyvauja Dievas. Jis nepadaro daugelio darbų už mane, bet kartu dalyvaudamas padeda man ir problemas spręsti, ir viltį turėti. Yra trys dvasinės dorybės – Tikėjimas, Meilė ir Viltis. Dievas gimsta per Kalėdas ir atneša mums šias dorybes į žemę. Štai viltis – visiškai dvasinis dalykas. Jei žmogus neturi vilties, jis nenori gyventi. Kartais jis dėl to žudosi (prisiminkime jaunus medikus, pasitraukusius iš gyvenimo) ar planuoja tai daryti. Vilties trūkumą aš matau dirbdama su savo ligoniais. Panašiai galima kalbėti ir apie meilę. Jei neturi meilės – gyvenimas beskonis, bespalvis, bekvapis. Meilė – pati aukščiausia dieviška dorybė. Jei sakau, kad man reikia meilės – reiškia, kad man reikia Dievo.
Mes bandėme „išsioperuoti“ dvasinį pasaulį, sako Lina, ir tai padarę labai stipriai įkliuvome į spąstus, nes nežinome, kur jį padėti, tą dvasinį pasaulį. Jis egzistuoja, o mes, atsiskyrę nuo jo, nupjovėme sau sparnus, kurie mus pakelia į dangų. Tada sakome: „Žemėje sunku būti, mes nežinome, kaip gyventi“. Ir tada kariaujame, plėšome vieni kitiems gerkles, žudomės. Problemų neatlaikome tada, kai nėra dvasinės atramos. Nes psichologijos žinių ir fizinės sveikatos nepakanka, kad gyventume kokybišką gyvenimą. Reikia dvasinės jėgos – tų sparnų, kurie mus pakylėtų. Jei liekame tik „ant žemės“, tada taisyklės labai žiaurios.
Nori „prisiregistruoti“ mūsų širdyse
Kalėdos – tai kelias grįžti prie dvasingumo, kurio daugelis atsisakėme. Kalėdos – pats trapiausias Dievo meilės parodymas – Jis „išeina iš savęs“ pas mus, kad mums būtų dar aiškesnis Jo buvimas. Kad priimtume Jį kaip priimame bet kurį kūdikėlį – švelniai ir jautriai. Ir dar viena aiški Jo žinutė mums: kūdikėlis (Dievas) gimsta tvarte – išties prastoje aplinkoje. Tuo mums pasakoma, kad nebijotume priimti Dievo į savo širdžių „tvartus“, kuriuose yra visko, net mėšlo, melo, apkalbų, kur blogas kvapas, kur tamsu. Nesvarbu, koks mano gyvenimas, Dievas nori į jį ateiti ir „prisiregistruoti“ jame.
– Aš neįsivaizduoju, – sako Lina, – kaip bet kokius sunkumus išgyvenčiau viena. Žmogiška prigimtis ir mane nuolat traukia prie žemės, man, kaip ir daugeliui, nesvetimos žmogiškos ydos. Mūsų klaidos, sunkumai, nuodėmės mus sulaužo, sugadina – taip ir gyvename sulaužytus gyvenimus. Dievas reikalingas tam, kad visa tai atstatytų – kad mūsų gyvenimai būtų prasmingi. Dievas veikia ne tik bažnyčioje – jis nori būti ir veikti mūsų gyvenimuose.
Dieviškos dovanos – ne tik Kalėdoms
Paklausta, kokios – gal kažkuo ypatingos, išskirtinės – būna jos šeimos Kalėdos, Lina papasakoja:
– Viskas prasideda Kūčių vakariene. Lauždami kalėdaitį ir duodami jo gabalėlį kiekvienam šeimos nariui, pirmiausia atsiprašome, paskui palinkime, pasakome ką nors gero ir apsikabiname – tai ženklas, kad tarp mūsų nelikę nieko blogo, kad gyvename taikoje.
Visada su vaikais einame į Piemenėlių mišias, kuriose gimsta Dievas. Po Mišių einame prie prakartėlės pasveikinti gimusį Jėzų – tai simbolis, kuris man, kūniškam žmogui, leidžia suvokti, kad dvasiniame pasaulyje laiko nėra. Taigi – realiai dalyvaujame kūdikėlio gimime, prisiliečiame prie didžiulio gimties slėpinio. O prieš slėpinius – tiek gimimo, tiek mirties – reikia pagarbiai nusilenkti.
Dievas labai dosnus. Jei per Kalėdas atversime Jam širdį, Jis pripildys ją dieviškomis dovanomis. Kalbu apie tai, nes pati patyriau Jo dovanas, pirmiausia – išgydymą, o po to – daugybę kitų, kuriomis galiu dalintis su savo šeima, su ligoniais, o kolegijoje – su studentais. Kiekvienam, skaitančiam šias eilutes, linkiu – leiskite, kad ir jūsų gyvenimą Dievas pripildytų Tikėjimo, Meilės ir Vilties.
Komentarai nepriimami.