Vilniuje nepilnametis į gimnaziją atsinešė pistoletą. Mokinys apkumščiavo mokytoją, grasino, įžeidinėjo. Tai išskirtiniai atvejai, kurie nuskamba per žiniasklaidą. O kiek yra tokių, apie kuriuos niekam nepranešama. Tyrimas parodė, kad 36,8 proc. pedagogų ir kitų švietimo įstaigų darbuotojų patyrė mokinių patyčias, tačiau dar daugiau patyčių jie patiria vieni iš kitų ir iš administracijos darbuotojų. Tyrimas atskleidė, jog pedagogai patiria ir seksualinį smurtą darbe. 29,1 proc. jų iš mokinių sulaukė nešvankių gestų, veiksmų ar nešvankių žodžių.
MRU atliktame tyrime dalyvavo 1146 pedagogai ir švietimo darbuotojai iš visos šalies. Apie šį tyrimą kalbėjomės su Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos, kuri ir inicijavo šį tyrimą, pirmininku Egidijumi Milešinu.
„Jokio smurto švietime neturi būti“
– Kodėl nutarėte daryti tokį tyrimą? Ar anksčiau būta panašių?
– Tikrai nesame anksčiau matę panašaus tyrimo, o ir švietimo ministras patvirtino, kad tokio nebuvo daryta.
O mūsų iniciatyva atkreipti dėmesį į šią problemą brendo kurį laiką, nes ir anksčiau iš savo narių vis gaudavome paklausimų, signalų, dėl darbe patiriamo smurto. Be to, pernai lapkričio 1 d. ir Darbo kodeksas buvo papildytas straipsniu, kuriuo darbe draudžiami smurtas, psichologinis smurtas ir priekabiavimas. Taigi bendradarbiaudami su Darbo inspekcija, suvokdami, kad ta tema labai aktuali, pasirašėme bendradarbiavimo sutartį su mokslininkais ir jie atliko tokį tyrimą.
MRU atlikto tyrimo rezultatai apima Lietuvos teisinės aplinkos analizę ir galimus tobulinimo aspektus, konkrečias pedagogų ir kitų švietimo įstaigų darbuotojų smurto, patiriamo iš ugdytinių ir jų tėvų, patirtis. Be to, nagrinėta, kiek pedagogai ir kiti švietimo įstaigų darbuotojai sulaukia dėmesio, ieškodami pagalbos dėl patiriamo smurto ir patyčių.
– Kas jus labiausiai nustebino tyrimo rezultatuose?
– Žinojome, kad tokių smurto apraiškų yra, bet šokiravo didelis jų skaičius: praktiškai 40 proc. švietimo sistemos darbuotojų patiria smurtą – psichologinį ir kitokį iš mokinių, jų tėvų ir net iš savo kolegų bei švietimo įstaigų vadovų.
Spaudoje paprastai matome tik rezonansinius įvykius, bet smurto, net ir seksualinio, kasdienybėje, pasirodo, yra labai daug, tai nustebino blogąja prasme. Be to, matyti, kad agresyvaus mokinių elgesio su bendramoksliais, pedagogais ir kitais švietimo darbuotojais kasmet daugėja ir jis tampa nekontroliuojamas.
Visi tyrimo rezultatai buvo pristatyti visuomenei lapkričio 30 d. vykusiame didžiausiame šių metų mūsų profesinės sąjungos renginyje „Smurtas švietime – tylioji pandemija“. Mokslininkai patys pristatė tyrimo rezultatus. Po to apie tai buvo surengtos diskusijos. Diskutavome ir su politikais, ką reikia daryti, kad padėtis dėl smurto mokyklose keistųsi, bet neišgirdome pasiūlymų ar priemonių.
Mes turime visas galutines tyrimo išvadas, kurios sudaro apie 100 puslapių. Dar nespėjome detaliai susipažinti, bet su tyrimą atlikusiais mokslininkais ir švietimo ministru esame sutarę, kad sausio antroje pusėje organizuosime apskritojo stalo diskusiją. Joje dalyvaus visos suinteresuotos šalys – profsąjunga, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Darbo inspekcija, švietimo įstaigų vadovai. Kartu dėliosime planą, kas ką turėtų padaryti, kad padėtis imtų keistis į gerąją pusę. Faktas, kad ši įsisenėjusi problema greitai nebus išspręsta. Manau, tam prireiks mažiausiai penkerių metų. Būtina sukurti veiksmų planą, kas ką įsipareigoja keisti, ką turi atlikti profsąjungos, įstaigų vadovai ar politikai. Būtina keisti teisės aktus ir pradėti veikti, nes jei padėtis nesikeis, galime streikuoti, kovoti dėl didesnių algų, nors tai irgi labai svarbu, bet niekas nebenorės dirbti mokyklose. Ypač jaunimas, kuris ateina į darbo rinką – jiems svarbu ne tik algos dydis, bet ir darbo aplinka, mikroklimatas kolektyve ir pan. Kai pabendrauju su jaunais mokytojais, kurie po pusmečio ar metų meta šį darbą, ne vienas sako, kad tiesiog neatlaikė įtampos dėl prastos atmosferos darbe.
– Kodėl mokytojai nelabai linkę patys skųstis dėl darbe patiriamo smurto?
– Mokslininkai irgi savo išvadose įvardijo, kad žmonės bijo kelti į viešumą panašias problemas, nes dažnu atveju nesulaukia palaikymo. Iš tyrimo rezultatų matyti, kad iš besikreipusių dėl patiriamo smurto į mokyklos administraciją tik 14 proc. sulaukė reikiamos pagalbos. O ir mūsų mentalitetas toks – bijome kalbėti, o kurie prabyla, tuos spaudžia dar labiau. Pas mus šiandien labai akcentuojamos tik vaikų ir tėvų teisės. Švietimas tapo tiesiog paslauga. Manau, kad tokia nuostata turi būti keičiama.
Viena iš profsąjungų veiklos sričių – šviesti pedagogus, kad netylėtų, nes negalima toleruoti smurto. Jokio smurto švietime neturi būti.
Jei mokyklose pedagogai ir kiti darbuotojai jaučiasi nesaugūs, pažeminti, tai kartu didina ir pedagogo profesijos nepatrauklumą.
– Kodėl mokyklų administracijos labiau linkusios nereaguoti į tokius skundus?
– Bandymas nutylėti, nuslėpti yra jų noras būti ir patiems saugiems, nes įstaigų vadovai yra samdomi, o jų darbdaviai – savivaldybių merai. Be to, direktorių veikla kasmet vertinama, ir tokie signalai apie smurtą gali jiems sukelti neigiamų pasekmių. Yra daug tikrai gerų vadovų, bet yra ir tokių, kurie neturėtų būti vadovais.
Kiekvienam darbuotojui turi būti sudarytos saugios ir sveikatai nekenksmingos fizinės ir psichologinės darbo sąlygos. Vadovai turėtų skatinti teigiamą mokyklos kultūrą, patys rodyti gerą elgesį ir spręsti bet kokius konfliktus.
Nutylėjimas yra didelė problema. Turime suvienyti jėgas kovoje prieš patyčias ir smurtą mokyklose.
Esame optimistai, ir jei po penkerių metų bent kažkas pajudėtų į gerąją pusę, jau būtų gerai. Visai išgyvendinti patyčias greitu laiku nerealu, bet jei jų bent dvigubai sumažėtų, būtų nuostabu.
LŠMPS planuoja toliau bendradarbiauti su mokslininkais ir reguliariai daryti tyrimus stebint situaciją šioje srityje – žiūrėti, ar ji keičiasi dėl dedamų bendrų pastangų.
Komentarai nepriimami.