Tai apie vandenį. Esame tie laimingieji, kurie drąsiai galime gerti centralizuotai tiekiamą vandenį tiesiai iš čiaupo (turistai tikrai žino, kad ne visur pasaulyje tai galima daryti. Kai kuriose šalyse net dantų plauti vandeniu iš čiaupo nerekomenduojama, jau nekalbant apie tai, kad gerti jo negalima, tad viešbučių gyventojams dalinamas vanduo buteliuose). Bet, kaip sakoma, kai yra gerai, tai norisi dar geriau. Tampame princesėmis ant žirnio: nors Lietuvoje turime gerą vandenį, pradedame bambėti, kad jis arba kalkėtas, arba geležingas. Pykstame, kad dėl tokio vandens sugedo skalbimo mašina ar indaplovė, o kavos aparatas nuolat prašosi nukalkinamas. Skundžiamės, kad „rudas vanduo“ sugadina baltus skalbinius.
Tadaaam! Verslas mums turi pasiūlymą! Sako, yra vandens filtrai, kurie išspręs visas jūsų problemas. Ar tikrai visas? Tuo džiaugsis mūsų buitinė technika ir tarnaus mums ilgiau. Bet ar filtruotas vanduo tinka maistui?
Kietas vanduo – buitinės technikos priešas. Bet sveikatai nekenkia
Vandens kietumas nėra koks nors konkretus vandens komponentas, o apima sudėtingą katijonų ir anijonų mišinį, kuriame vyrauja magnis ir kalcis. Palyginti nedidelis indėlis į bendrąjį kietumą priklauso tokiems jonams kaip cinkas, manganas, aliuminis, geležis, baris.
Kaip sakė Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – VMVT) Marijampolės departamento vyriausioji specialistė-maisto produktų inspektorė Vitalija Kiselevskienė, geriamojo vandens kietumas nėra reglamentuojamas, nes moksliniais tyrimais įrodyta, kad toks vanduo nekelia jokio pavojaus sveikatai. Vandens kietumą lemia jame ištirpusios druskos (kalcio ir magnio hidrokarbonatai, sulfatai, chloridai), kurios nepavojingos žmogaus sveikatai, nes organizmas natūraliai prisitaikęs tokių medžiagų perteklių pašalinti.
Deja, kietas vanduo kenkia mūsų buitinei technikai – skalbimo mašinoms, indaplovėms, pagaliau patiems vamzdynams. Taigi, vandens gerinimo filtrai gali būti naudingi. Tačiau, renkantis vandens filtrą, būtina žinoti, kokias medžiagas ar teršalus reikės iš vandens šalinti, kokios medžiagos filtravimo priemonėms bus naudojamos. Todėl rekomenduojama atlikti geriamojo vandens tyrimus, kurie nurodyti Lietuvos higienos normoje HN-24:2023 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“ ir susipažinti su Geriamojo vandens ruošimo cheminių medžiagų ir filtravimo priemonių reikalavimų aprašu. Nereikėtų pasikliauti į namus atvykstančiais ir įvairius triukus su vandeniu atliekančiais „specialistais“, kurie „įrodo“, kad mūsų vartojamas vanduo „labai baisus“, todėl, kad nenumirtume jį gerdami, nedelsdami turėtume įsirengti jų rekomenduojamus filtrus.
Pasitaiko, sako kalbinta specialistė, kad išties gruntinis vanduo ne visuomet yra saugus vartoti. Taip yra todėl, kad į šulinius, negilius gręžinius vanduo patenka iš arčiausiai žemės paviršiaus esančio vandeningo sluoksnio, taigi, jo kokybė labai priklauso nuo šulinio (gręžinio) vietos parinkimo, įrengimo ir priežiūros, ir žinoma, nuo ūkinės veiklos. Dėl to labai svarbus ne tik vandens kietumas, bet ir mikrobiologinė, cheminė naudojamo geriamojo vandens kokybė. Didžiausias gruntinio vandens teršėjas – organinės ir mineralinės trąšos, įterpiamos į dirbamą žemę, taip pat žema ūkininkavimo kultūra. Gyventojai, vandeniu apsirūpinantys individualiai, patys turi pasirūpinti ir asmeniniame namų ūkyje naudojamo geriamojo vandens sauga bei kokybe, tinkamai įrengti ir eksploatuoti šulinius / gręžinius, apsaugoti juos nuo taršos. Ypač reikėtų atkreipti dėmesį į vandens kokybę potvynių, liūčių metu, pavasarį ir rudenį, įvykus avarijoms, pasikeitus vandens spalvai ar skoniui.
VMVT Marijampolės departamento atstovė V. Kiselevskienė sako:
„Nepagailėkime šiek tiek pinigų ir akredituota laboratorija tegul atlieka vandens tyrimus, kad būtų aiškiau, kokio filtro mums reikia, kad paruoštas geriamasis vanduo būtų ne tik minkštas, bet ir saugus, o filtrų įrengimo darbus atliktų patikimos, patikrintos įmonės“.
Bet!
Toks minkštutėlis vanduo, kuris labai patinka mūsų buitinei technikai, vonios kambariams ar šildymo sistemoms užpildyti, netinka maistui. Jis po filtravimo virsta techniniu vandeniu. Vandenį minkštinantys filtrai gerokai pakeičia geriamojo vandens cheminę sudėtį. Jame buvę mūsų sveikatai labai svarbūs kalcio, magnio, kalio jonai yra pakeičiami mažai naudingu natriu. Vandens filtrai ne tik gali sulaikyti didesnius kiekius įvairių teršalų – geležies, mangano, bet ir vandenį išvalyti taip, kad jis tampa fiziologiškai bevertis. Tokį vandenį vartojant maistui, ilgainiui gali atsirasti nepageidaujamų simptomų.
Jei naudojame gręžinių ar šachtinių šulinių vandenį ir tenka namuose įsirengti, pavyzdžiui, vandenį minkštinančius ar nugeležinimo filtrus, UAB „Sūduvos vandenys“ laboratorijos vedėja Irena Jaškevičienė rekomenduoja: statant tokius filtrus, turėtų būti palikta galimybė (įrengtas atskiras kranas) įsileisti nefiltruoto vandens. Šis vanduo turėtų būti naudojamas maistui. Techninės galimybės visada yra, jei tik specialistai, įrengiantys filtrus, nepatingės to padaryti.
Kaip rinktis filtrus?
Kai vandenyje yra jau minėtų priemaišų (geležies, mangano, magnio, kalcio ir kt.), gali atsirasti specifinis kvapas, skonis, spalva, padidėja jo drumstumas. Skalbimo metu gali keistis audinių spalva, indų sienelės pasidengia rudomis apnašomis, dėl apnašų nesandariai užsidaro sklendės ir čiaupai, užsikemša slėgio matavimo prietaisai.
Vandens filtrų yra pačių įvairiausių rūšių: vandenį minkštinantys, nugeležinimo, mechaninio valymo, oksidaciniai, atvirkštinio osmoso ir kitokie. Tačiau pasikliauti vien tik filtrų pardavėjų nuomone, kad filtras būtinas kiekvieno žmogaus namuose, nereikėtų. Ypač tai svarbu žinoti namų ūkiams, kurie maistui vartoja centralizuotai tiekiamą vandenį – jis yra tikrai geras ir jokie filtrai nereikalingi, nebent galima juos įsirengti specialiai skalbimo mašinai (ar indaplovei ir pan.).
Jei filtrus įsirengia namų ūkiai, kurie maistui naudoja gręžinių ar šachtinių šulinių vandenį, jau išfiltruotą vandenį būtina patikrinti laboratorijoje. Jei buvo iš karto nepataikyta su tinkamais filtrais, specialistai turėtų parinkti atitinkamus filtrus.
Renkantis specialistus ar įmones, kurios montuoja filtrus, taip pat reikia atidumo, gal ir rekomendacijų. Prieš įrengiant filtrus, reikėtų laboratorijoje atlikti vandens tyrimus, kad būtų tikslingai parenkama įranga. Vadovaudamiesi principu „kad tik pigiau“, galime įsigyti įrangą, kuri mūsų vandenį taip išvalys, kad jis taps distiliuotas.
Kas tas „rūgštus vanduo“?
Vandens filtrai, išvalydami visus mineralus, padaro vandenį distiliuotą, t.y. rūgštų (apie 5–6 pH vienetų).
Eurovaistine.lt patarimuose teigiama, kad „rūgštinis („negyvasis“) vanduo daugiausia skirtas vartoti išoriškai: asmens higienos reikmėms – vakare prieš miegą burnai skalauti, vyrams po skutimosi sudrėkinti veidą, natūraliai odos rūgštinei terpei atstatyti, kaip kosmetinis skystis odai valyti, kad ji taptų švelni, švari ir sveika (šio vandens pH turi būti 5,5). Taip pat jis gali būti vartojamas išoriškai gydant įvairius susirgimus: nosiai praplauti ir burnai bei gerklei skalauti gydant peršalimo ligas, slogą, gerklę, gripą, burnai skalauti dezinfekuojant, įvairiems odos susirgimams gydyti, žaizdoms dezinfekuoti, esant praguloms, negyjančioms žaizdoms, alerginiams susirgimams.
Rūgštinis („negyvasis“) vanduo buityje gali būti naudojamas kaip universalus valiklis. Kadangi yra be jokių cheminių priemaišų, juo galima plauti indus, valyti kambarius, stalviršius ir kt. Prausiant šiuo vandeniu gyvūnus, panaikinamas nemalonus jų kvapas“. Tačiau maistui toks vanduo visiškai netinka.
Komentarai nepriimami.