33-ejų Eglė Burbaitė – buvusi „Suvalkiečio“ laikraščio plėtros vadovė. Kai ji, laimėjusi konkursą, ruošėsi išvykti metams dirbti į Pietų Afrikos Respubliką (toliau – PAR), šviesiai jai pavydėjome: darbas Lietuvos ambasadoje, klimato privalumai (apie trūkumus net nepagalvojome), pagaliau – naujos patirtys. Bet vėliau, kai ji ten jau buvo įsikūrusi, visiškai „sprogome iš pavydo“, sužinoję, kad mūsų Eglutė Afrikoje turi tarnaitę!
Apie jos daugiau nei metų patirtį vienoje iš PAR sostinių Pretorijoje – šis straipsnis.
– Kodėl pakėlei sparnus iš ramaus užutėkio gimtojoje Marijampolėje?
– Ne pirmą kartą tai padariau, – šypsosi Eglė. – Lietuvoje baigiau verslo administravimą, po to išvykau studijuoti į Angliją, įgijau marketingo ir komunikacijų magistro laipsnį. Visada iš gyvenimo noriu pokyčių, įspūdžių, patirčių. Pamačiusi skelbimą, kad Lietuvos ambasada ieško raštvedžio Pietų Afrikos Respublikoje, Pretorijoje, pagalvojau: kodėl gi nepabandžius? Pabandžiau, nelabai tikėdamasi, kad mane atrinks, nes raštvedės patirties neturėjau. O kai pranešė, kad esu atrinkta – išsigandau: nauja valstybė, naujas darbas, o dar sužinojau, kad PAR nėra saugi šalis. Pretorija, į kurią turėjau vykti – viena iš trijų PAR sostinių (kitos dvi – Keiptaunas ir Blumfonteinas). Pretorijoje yra šios šalies įstatymų vykdomoji valdžia, joje daug ambasadų. Skaičiuojant su priemiesčiais, čia gyvena apie 2,5 mln. gyventojų.
– Taigi – nusiperki bilietus, sėdi į lėktuvą ir…
– O ne, pirmiausia reikėjo atlikti kai kuriuos namų darbus, pavyzdžiui, internetu susirasti ir išsinuomoti būstą ir kt. Paskui – taip: sėdusi į lėktuvą pirmiausia skridau tris valandas iki Stambulo, ten dešimt valandų laukiau skrydžio į Afriką, kur tuo metu žiema (o išskridau iš lietuviško pavasario). Dar dešimt valandų lėktuve. Žiauriai pavargusi, nemigusi išlipu iš lėktuvo ir… net kvapą užgniaužia 25 laipsnių karštis. Tokia jų žiema. Ir dar ta šviesa – tokios ryškios šviesos gyvenime nebuvau mačiusi: pasijutau kaip kurmis, išlindęs iš žemės. Net prisimerkiau.
– Kaip suprantu, „apakai iš laimės“, atkeliavusi į šią šalį. Kas toliau?
– Oro uoste mane sutikęs ambasados vairuotojas nuvežė į iš anksto išsinuomotą butą ir pasakė, kad po valandos nuveš į darbą. Spėjau pasidėti daiktus ir išgerti arbatos. Ambasadoje supažindino su būsimais kolegomis, paklausė, ar dar nepersigalvojau ir nenusipirkau bilieto atgal, – dabar juokiasi Eglė.
– Dar Lietuvoje išsinuomojai būstą Pretorijoje. Ar pamačiusi jį, nenusivylei?
– Ne. Mano būstas buvo priestate prie ten gyvenančių žmonių namo, su atskiru kiemeliu. O pats miestas nustebino: po jį nevaikščiojama, praktiškai visi važiuoja. „Mikriukai“, kaip mane perspėjo, baltiesiems nepritaikyti – sakė, kad nesaugu, jie važinėja be taisyklių.
– Tai kaip važiuodavai į darbą?
– Pradžioje su kolege – autobusu, iki stotelės reikėjo paėjėti apie 10 minučių. Man vaikščiojimas pėsčiomis sukeldavo stresą, jaučiausi nesaugiai, todėl ėmiau važinėti „Uber“ arba „Bolt“ taksi. Nes jie labai nebrangūs ir jų labai daug.
– Kodėl jausdavaisi nesaugumą?
– Pėsčiųjų gatvėje nedaug, o jei yra, tai visi juodaodžiai, baltaodis iš karto atkreipia į save dėmesį. Kai reikėdavo kur nueiti, eidavau be jokių auskarų ar grandinėlių. Net be rankinės – tik medžiaginį maišelį per petį persimesdavau. Banko kortelė ir telefonas būdavo kišenėje. Kartą dvi juodaodės merginos bandė kalbinti, klausė kelio. Iš karto supratau, kad jos vietinės ir visus kelius žino, tik apsimeta, tai net neatsisukdama nuėjau.
– Ar lankydavaisi prekybos centruose, ar jie tokie kaip Europoje, Lietuvoje?
– Miestas didžiulis, tai ir prekybos centrai didžiuliai – ir mados namai, ir firminės parduotuvės, viskas ten yra. Bet kartais išgirsdavau apie kokį nusikaltimą juose. Ten, kur daug žmonių, vengdavau eiti viena. Jei ko nors prireikdavo, rinkdavausi erdvesnius prekybos centrus.
– Kainos (batų, džinsų ar pan.) nešokiravo gerąja ar blogąja prasme?
– Ne, jos panašios, kaip pas mus. Šokiravo maisto kainos kavinėse – ten daug pigiau!
– Rinkdavaisi europietišką ar afrikietišką maistą?
– Ką nori, tą gali rinktis. Dėl kultūrų gausos PAR dar vadinama vaivorykštės šalimi. Tai ir lėkštėje – vaivorykštė. Baltieji dažnai renkasi mėsą, ypač populiari jautiena. Džiovinta jautiena – delikatesas. Taip pat labai mėgiamas „Braai“, kai mėsa, kepama kaip barbekiu (ant laužo), bet tai toks įspūdingas kepimo ritualas! Savaitgaliais kepamos mėsos kvapai net gatvėse jaučiami. Ragavau – labai skanu! Kavinėse maistas panašus, kaip ir pas mus.
– Ką pati gamindavai?
– Varškę. Parduotuvėse jos nėra, bet kartą matau – ambasadorius atsinešė pietums varškės. Sakau, kur gavote? Pasirodo, pats pasidarė. Pamokė ir mane. Nusipirkdavau pieno, rūgpienio ir pasigamindavau, gerai pavykdavo. O kotletukų tai tikrai nelipdydavau – nusipirkdavau maltos mėsos, į keptuvę pridėdavau įvairiausių daržovių, viską patroškindavau ir valgydavau. Stengdavausi pirkti jautieną, nes ji gera, nebrangi ir skani. Pirkdavau daug vaisių. Skaniausios man būdavo papajos, o ir nebrangios – už eurą galėdavai didžiausią krepšį nusipirkti.
– Papasakok apie darbą. Kas yra Lietuvos ambasados klientai PAR?
– Daugiausia lankydavosi litvakai (Lietuvos žydai). Jie atvažiuodavo pasų (Lietuvos pilietybė, padedant teisininkams, jiems jau būdavo atkurta). Skaičiuojama, kad 80–90 proc. Afrikos žydų yra iš Lietuvos, daug jų atvykusių dar prieš Antrąjį pasaulinį karą.
– Kam jiems, gyvenantiems Afrikoje, Lietuvos pilietybė ir pasas?
– Jie sakydavo, kad reikia europietiško paso, nes su PAR pasu nelabai kur gali išvykti. Kai turi dvigubą pilietybę – atsiveria keliai į Europą. Jie nori į Vakarus, bet su Lietuva savęs netapatina. Vieni nori išvykti iš PAR gyventi kitur, kiti vaikus nori išsiųsti studijuoti į Europą. Treti nori keliauti.
– Ar Afrikoje pasigedai ko nors?
– Laisvės pasigedau. Lietuvoje – kur nori, kada nori ir eini. Ten kitaip. Reikia nuolat galvoti – kada, su kuo ir kur eiti, nes, kaip sakiau, nėra saugu. Labai pasigedau ramių pasivaikščiojimų. Nors miestas didelis, jame beveik nėra mums įprastų parkų. Turi kilometrų kilometrus važiuoti ar skristi, kad pasiektum kalnus ar vandenyną.
– Buvo toks jausmas, kad mūsų Lietuva, lyginant su PAR, mažut mažutėlė?
– Buvo. Ir dar buvo jausmas, kad Lietuva labai žalia, labai spalvinga, ypač vasarą. Pas mus labai gražu. Afrikoje nepajutau tokio mažų miestelių jaukumo kaip Lietuvoje. Oro gaivos pasigedau. Kai kas sakė: „Tau gerai – gyvenai, kur daug saulės“. Bet mes prie to nepratę – ten išties labai šviesu, prie to reikia priprasti, ir tai nėra lengva – labai vargina. Per daugiau nei metus gal tik penkias dienas Pretorijoje nebuvo saulės.
– Vykdama į Afriką lagamine vežeisi batus ir striukę. Jei vėl skirstum į šią šalį – kas dabar būtų tavo lagamine?
– Pasiimčiau išorinę bateriją telefonui pakrauti, ir ne vieną. Nes šalis nepagamina pakankamai elektros, todėl ji pagal grafiką tai vienur, tai kitur dingsta, tenka pagyventi ir be jos. Turtingame rajone, kur gyvenau, aplinkui buvo ambasados, tai ten retai elektrą išjunginėjo. O kitur tai įprastas dalykas.
– Papasakok apie savo gyvenimo sąlygas.
– Baltieji gyventojai Pretorijoje išsistatę labai didelius namus. Aš nuomojau butą brangiame rajone, kur nuomojamų būstų nėra daug ir jie brangūs. Šeimininkai turėjo dvi tarnaites. Dar nuo apartheido laikų yra tradicija, kad baltaodžiai turi juodaodžių tarnų, kurie gamina, tvarko namus ir sodą, prižiūri vaikus.
PAR 1948–1993 metais vykdytas apartheidas – rasinės segregacijos, ekonominės, politinės diskriminacijos politika. Jos socialinės ir ekonominės pasekmės juntamos ir šiandien. Juodaodžiai negalėjo gyventi mieste, tik užmiestyje, tad miesto susiskirstymas jaučiamas iki šiol. Bet dabar prie baltųjų kvartalų kuriasi ir juodaodžiai.
– Tai, kaip suprantu, turėjai tarnaitę?
– Taip, tai buvo įskaičiuota į nuomos kainą. Tarnaitė ateidavo du kartus per savaitę (ar dar dažniau) ir viską gražiai sutvarkydavo: pakeisdavo patalynę, skalbdavo ir lygindavo drabužius. Gyvenau kaip princesė ant žirnio. Kaip kine! Pradžioje buvo nejauku, kad kitas žmogus tvarko mano drabužius. O paskui pripratau. Kita vertus, aš net neturėjau skalbimo mašinos, o tarnaitės turi specialias patalpas, kur viską daro.
– Minėjai, kad elektra tiekiama pagal grafiką. O šilto vandens turbūt net nereikėjo, nes Afrika, karšta…
– Vandenį šildydavo elektrinis boileris, o elektrą šeimininkai taupydavo. Pirmojoje vietoje, kur gyvenau, visą parą nebuvo elektros, o aš tuo metu karščiuodama gulėjau lovoje, buvo labai šalta (žiema), net arbatos negalėjau išsivirti. Žiemai jų namai nepritaikyti: naktį, kai lauke minusinė temperatūra, viduje šalta, o dieną šilta. Atnešė tada man penkias antklodes. Dieną išsinešiau kėdę į lauką ir šildžiausi.
– Dabar, kai įspūdžiai jau susigulėjo, kokia ta Pietų Afrikos Respublika?
– Graži, didelė šalis, kurioje daug ką galima pamatyti. Kur nuo Pretorijos iki Keiptauno – dvi valandos skrydžio lėktuvu, iki vandenyno – irgi panašiai. Čia daug saulės, skanaus vyno, žmonės draugiški. Aptarnavimas labai geras! Kai atvažiavo į Lietuvą mano bičiulis iš PAR, jam atrodė, kad aptarnavimas pas mus, švelniai tariant, nelabai… O ir mes patys jam atrodėme nelaimingi.
– Kaip jis matė, kad mes nelaimingi?
– Nes esame susiraukę, uždari. Jo šalyje gyvenimas – kaip šventė! Nedarbo lygis – 33 procentai, bet jie nesuka sau dėl to galvos. Gyvena juodaodžiai savo lūšnynuose už miesto, „mikriukais“ važinėja į miestą, ir viskas jiems ok. Nes gali, skirtingai nei apartheido laikais, atvažiuoti į miestą, kur gyvena baltieji, gali mokytis gerose mokyklose su baltaisiais, dirbti geresniuose darbuose. Anksčiau to nebuvo. Po šeštos vakaro jų nė kvapo negalėjo būti mieste.
– Kai grįžai į Lietuvą, gal vėl patyrei kultūrinį šoką?
– Ne, nes čia mano namai. Buvo tiesiog šventė, kad galiu išvažiuoti už miesto, ramiai, nieko nebijodama, pasivaikščioti. Galiu net rankinuką neštis rankose!
Gražus straipsnis