„Mūsų Princas – bekontaktis“, – iškart perspėja šeimininkė. Ir tuo įsitikini, vos tik pabandęs katinėlį prisivilioti, kad nulėpusią ausytę pakutentum ar nugarytę paglostytum.
Škotų nulėpausis Ievos ir Arno Kravčenkų namuose Baraginėje atsirado beveik prieš šešerius metus. Būtent tokios veislės kačiuko pageidavo Ieva. Ir netgi iškėlė sąlygą, kad kol nėra katės, į naujai rengiamus Arno, tuomet dar draugo, namus ji nesikels.
– Į tokią mano užgaidą Arnas labai rimtai sureagavo. Prasidėjo paieškos. Feisbuke radę skelbimą apie parduodamus škotų nulėpausius nuvažiavome į Druskininkus. Šeimininkai neslapukaudami papasakojo, kad neseniai gimusių mažylių mama – grynakraujė škotų nulėpausė, turinti tarptautinių parodų įvertinimus, o tėvas – nekilmingas. Bet tai mums mažiausiai rūpėjo, nes nesiruošėme kačių nei veisti, nei parodose dalyvauti. Kad kačiukas nedrąsus, pasimatė iš karto – visi mažyliai lakstė, dūko, o jis po gėles lapais pasislėpęs tupėjo. Jį ir išsirinkome, – pirmą pažintį prisimena Ieva.
Ji ir vardą nulėpausiukui sugalvojo – Princas, nors dabar kartais pavadina ir Principu, mat katinas mėgsta parodyti charakterį. Ypač akivaizdus jo nenoras prisiglausti.
– Dėl tos savybės praminėme jį bekontakčiu, nes visada laikosi atstumo – atsiguls šalia, bet neprisiglaus, o pasiliks centimetro tarpelį, girdi, glostyk mane akimis, – juokiasi Ieva.
Jeigu apsilanko koks svečias, savo nenorą, kad jį liestų, Princas parodo letena švelniai, be nagų, atstumdamas ranką arba išvis nueidamas kitur.
Erdvus namas – Princo valdos. Kur nori – ten vaikšto, kur nori – ten miega, su kuo nori – su tuo draugauja, bet dažniausiai apsimeta nieko nematantis. Taip būdavo ir su pasisvečiuoti atvažiuodavusiu baltapūkiu tėvų šuniuku Kypsu – lyg ir mato vienas kitą, lyg ir nemato.
– Įdomu tai, kad atrodytų tokio bailiuko Princo lauko katinai bijo net per langą žiūrinčio, – juokiasi Ieva. – Yra toks kaimo katinas, kur ateina, ten gauna paėsti. Mes irgi lauke jam maisto paliekame, o šis atėjęs prie dubenėlio pirmiausia pasižiūri į langus – jeigu už stiklo pamato jį stebintį Princą, neėda, kai Princo nėra, ėda.
Į lauką Princas neina. Pradžioje šeimininkai ne kartą bandydavo jį išvesti, bet šis jau tarpduryje pritūpdavo ir nė krust, tarsi vaikščioti nemokėtų.
– Gal kiemo betonas pėdutėms netinka, o gal žolė? – svarsto Ieva. – O štai balkone ilgokai galėtų vaikščioti, norėdamas ir pabėgti galėtų. Kiti katinai stogais varinėja, bet Princas niekur neina. Bijo ir skersvėjų, gal kad nenupūstų jo žemyn?
Kaip ir būdinga škotų nulėpausiams, Princas ramus, meilus, labai prisirišęs prie šeimininko. Sako, ir puikiai sutaria su vaikais – tai išaiškės netrukus. O dabar katinas visur sekioja vaikelio besilaukiančią Ievą: ji kambaryje ant sofos atsisėda – ir Princas šalia, ji gamina valgyti – ir katinas šalia. Tiesiog kaip koks sargas, tik šiukštu ant rankų jo neimk, bet matyk ir pakalbink. Miega irgi kartu – kartais įsitaiso šeimininkų kojūgalyje, kartais – prie lovos arba savo gulte. Bet būna ir taip, kad įlenda kur ir neatsiliepia. Dėl to šeimininkai Princui ant kaklo užrišo varpelį, kad žinotų, kur jis slepiasi.
Užuolaidomis, pasak Ievos, katinas niekada nesikarstė, nuo šeimininkų stalo maisto nevogė. Nagus pasigalanda į seną medinę lentą, kurią pats aptiko, kai name vyko remontas. Ji – jam geriausia, nors turi ir specialią draskyklę.
Maistui Princas neišrankus, ėda sausus traškučius, daugiausia – skirtus namuose gyvenančioms katėms. Specialūs katiniški skanėstai jam retai kada patinka, o žmonių maisto skonio išvis nežino – šeimininkai jo niekada nedavė, bet jis ir nereikalavo. Toks jau tas Princas…
Komentarai nepriimami.