Nors Marijampolė jaunas miestas (pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1751 m.), tačiau iki šiol turi daug istorinių paslapčių. Viena iš jų – Ilgakromiai, stovėję to meto Rinkos vėliau J. Basanavičiaus aikštėje. Ar tikrai čia turėjo iškilti miesto Rotušė? O gal Rotušė su kromais? Arba atvirkščiai. Kodėl buvo pastatyti tik kromai? Atsakymą pavyko rasti dėka brolių lenkų, kurie Varšuvos senųjų aktų archyve pagaliau baigė skaitmeninti visus jų turimus XIX a. Marijampolės dokumentus. 1813–1819 m. „Marijampolės aktų“ byloje išsaugoti dokumentai, kurie atskleidžia šią mūsų miesto paslaptį.
Pradžioje – trumpas ekskursas į istoriją. 1792 m. Marijampolei suteikiamos miesto teisės, bet po trejų metų didžiosios Europos galybės pasidalija Abiejų Tautų respubliką. Užnemunė, tarp jų ir Marijampolė, atitenka Prūsijai. Prūsams pralaimėjus karą 1807 m. Prancūzijos imperatorius Napoleonas įkuria Varšuvos kunigaikštystę, į kurios sudėtį įeina ir Lomžos departamentas su pavieto miestu Marijampole. Po Napoleono pralaimėjimo tapome Lenkijos karalystės, kurios karaliumi buvo pripažintas tuometis Rusijos caras Aleksandras I, dalimi ir pragyvenome ten iki 1918 m. Rusijos imperija 1815 m. pertvarkė administracinį suskirstymą į vaivadijas bei apskritis. Marijampolė „pakliuvo“ į Augustavo vaivadiją su sostine Suvalkais, na o vėliau priklausė Augustavo bei Suvalkų gubernijai.
Suteikdamas miesto teises Marijampolei karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis buvo nurodęs, kad miestui būtina pasistatydinti Rotušę. Tačiau, kaip matome, tai padaryti buvo sudėtinga dėl nuolat besikeičiančios santvarkos ir karų.
Sugrįžkime prie „Marijampolės aktų“. Lomžos departamento prefektūros tarybą ir prefektą V. Milaševičių 1815 m. rugpjūčio 29 d. raštu paprefektis iš pavieto miesto Marijampolės informuoja apie mieste kilusį gaisrą. Gaisras ištiko Marijampolę 1815 m. birželio 16 d.
Kodėl taip vėlai informavo? Kaip pats rašo, buvo atostogose. Prieš gaisrą mieste buvo 20 mūrinių namų ir 178 mediniai, sudegė 7 mūriniai ir 95 mediniai. Septyni žmonės neteko gyvybės. Likusioji miesto dalis, kaip tvirtino paprefektis, išgelbėta, nes turėta priešgaisrinių priemonių. Gaisro priežastis nenurodoma, bet sąlygos gaisrui buvo tinkamos – sausra, tą dieną pūtė stiprus vėjas. Po gaisro, anot paprefekčio, miesto gyventojai buvo pasmerkti visiškam žlugimui.
Sudegė ir dviejų aukštų mūrinis paprefekčio namas, o kartu ir dokumentai. Vėliau tai sukėlė sunkumų dėl paramos nukentėjusiems miestelėnams mediena ir kita. Beje, miesto valdžia kreipėsi į Varšuvą, kad po gaisro miestelėnai nebeišgali išlaikyti čia įsikūrusios kariuomenės (kvartirantų) ir prašė, kol bus atstatytas miestas, juos iškeldinti kitur. Buvo nuspręsta paruošti naują miesto „restauracijos planą“, kad miestas būtų gražesnis, patogesnis ir apsaugotas nuo gaisrų.
Rinkos aikštėje nuo Prūsijos laikų stovėję mediniai kramai sudegė, kaip ir aplink aikštę buvę namai, todėl buvo nuspręsta aikštę padidinti. Iki tol kramai užėmė didžiąją dalį aikštės (gadino vaizdą) ir trukdė prekybai per turgus bei muges, todėl prekyba vykdavo tiesiog gatvėse. Namai aplink Rinkos aikštę turėjo būti atstatyti mūriniai, su čerpių stogais, o gatvėse galėjo būti mediniai su gontų stogais, tačiau ant aukšto pamūrijimo. Tačiau, kaip aiškėja iš išlikusių dokumentų, pirkliai ir prekybininkai, kurie buvo įsikūrę kramuose, naujo plano ir leidimo nelaukė, o skubiai pradėjo atstatinėti jau mūrinius kramus ant senųjų pamatų. Miesto valdžia sureagavo pavėluotai ir kreipėsi į prefektūrą.
Dalinis leidimas buvo duotas mūriniam namui su sąlyga, kad jis netrukdys prekybai aikštėje ir neš naudą miesto biudžetui. Taip pat savininkai turėjo pasirašyti deklaraciją su burmistru, ja pagal esamus pamatus suderinti mūro aukštį su Valstybės pastatų prižiūrėtoju, kuris rengtų tinkamą pastato planą. Pagal deklaraciją namas turėjo būti tinkuotas, stogas dengtas čerpėmis.
Vėliau pareikalauta, kad ten būtų vieta karo daboklei. Visgi, Marijampolės burmistras ir miesto taryba norėjo aikštėje matyti ne parduotuves, bet miesto Rotušę. Po susirašinėjimų su valdžia Lomžoje buvo gautas sutikimas ir rotušės – kramų projektui (architektas J. Grysmajeris), tačiau rotušės pastato dalis turėjo būti finansuojama iš miesto lėšų…, nes vieta, kurioje atstatomas pastatas, nepriklausė nei p. Sapiegos jurisdikcijai, nei valstybei, o buvo krautuvininkų nuosavybė.
Miestas atsistatinėjo, jau rugsėjo mėnesį buvo atstatyti keturi mūriniai ir 20 medinių namų. Pirkliai ir krautuvininkai irgi stengėsi kuo greičiau užbaigti Kromų aikštėje statybą. Užklausti, ar laikosi Vyriausybės pastatų prižiūrėtojo reikalavimų, jie atsakė, kad vadovaujasi Komisaro dokumentu ir stato pagal išduotą Vyriausybės pastatų priežiūros planą ir gavę gerbiamo Marijampolės miesto tarybos pirmininko Mikuličiaus (čia tas pats, kuris 1812 m. padėjo Napoleonui jo „kelionėje“ per Marijampolę į Paryžių) leidimą. 1819 m. liepos 16 d. rašte Miestų prižiūrėtojas konstatavo faktą, kad nesilaikoma statybos plano… Iškilo kramas, kurį vėliau marijampoliečiai pavadino Ilgakromiu. Kodėl nebuvo pastatyta Rotušė?
Savo knygoje apie Marijampolę Algimantas Miškinis spėja, kad sutrukdė politiniai įvykiai. Galima pritarti ir pridėti dar keletą faktų. Po gaisro Miesto kasa turėjo itin mažas pajamas tiek iš miestelėnų, tiek iš turgų. Taip pat nesisekė su burmistrais. Jau 1813 m. miestelėnai kreipėsi į Varšuvą, kad būtų nuimtas burmistras Stefanas Dobrovolskis, kuris „varžė miestelėnų laisves“. Susirašinėjimas ir komisijos darbas užtruko. Po jo paskirtas burmistras Janas Babskis nepasižymėjo dorybėmis ir 1818 m. gegužės 7 d. Lenkijos karalystės vicekaralius jį atstatydino už kortavimą ir viešnamių lankymą bei girtuoklystę.
Ilgakromių istorija tęsėsi. 1939 m. Marijampolės burmistrui Juozui Maurukui pavyko gauti iš Vyriausybės leidimą nugriauti Ilgakromius, tačiau, kaip rašė pats burmistras, nebuvo lėšų kompensuoti nuostolius ar pastatyti naujas parduotuves jų savininkams prie Laisvės aikštės. Suprasdamas, kad šios parduotuvės išlaiko jų savininkus ir šeimas, burmistras nusprendė atidėti Ilgakromių nugriovimą. Istorija baigėsi 1941 m. birželio 22 d. rytą, kai vokiečių aviacija subombardavo Marijampolės centrą.
Arūnas KAPSEVIČIUS
Muziejininkas
Komentarai nepriimami.